Bolivija

Bolivijos Daugiatautė Valstybė

isp. Estado Plurinacional de Bolivia


Vėliava	Herbas

Himnas: „Bolivijos nacionalinis himnas“

Bolivija žemėlapyje

Valstybinė kalba

ispanų, kečujų, aimarų, gvaranių ir dar 33 kitos

Sostinė

Sukrė (konstitucinė ir teisinė)
La Pasas (vykdomoji ir įstatymų leidžiamoji)

Didžiausias miestas

Santa Krus de la Siera

Valstybės vadovai
• Prezidentas
• Viceprezidentas
• -

Luis Arce
David Choquehuanca
-

Plotas
• Iš viso
• % vandens

1 098 581 km² (27)
1,29 %

Gyventojų
• 2019
• Tankis

11 428 245^[1] (83)
10,4 žm./km² (224)

BVP
• Iš viso
• BVP gyventojui

2019
40,687^[2] mlrd. $ (90)
3 823^[2] $ (117)

Valiuta

Bolivianas (BOB)

Laiko juosta
• Vasaros laikas

UTC-4 (BOT)
netaikomas

Nepriklausomybė

Paskelbta
Pripažinta

nuo Ispanijos
1825 m. rugpjūčio 6 d.
1847 m. liepos 21 d.

Interneto kodas

.bo

Šalies tel. kodas

+591

Kirčiavimas

Boli̇̀vija^[3]

Bolivija (isp. Bolivia), oficialiai Bolivijos Daugiatautė Valstybė (isp. Estado Plurinacional de Bolivia) – valstybė Pietų Amerikoje. Ribojasi su Brazilija šiaurėje ir rytuose, Paragvajumi bei Argentina pietuose, Čile bei Peru vakaruose.

Istorija


Senovės Peru istorija
Pirminis periodas
Ankstyvasis akiratis: Čavinas
Ankstyvoji tarpinė grandis:
Viku, Močė, Rekuajus, Lima, Naska, Parakasas, Tiahuanakas
Vidurinysis akiratis:
Varis, Tiahuanakas
Vėlyvoji tarpinė grandis:
Čimu, Činčai, Čankai, Čačapoja, Huankai, Inkai, Aimarai, Muiskai, Kanjariai, Diagitai, Araukanai
Vėlyvasis akiratis: Tautinsujus
Peru užkariavimas
Peru, Bolivija, Kolumbija, Ekvadoras, Čilė, Argentina
Andų regionai
Tolimoji šiaurė, Šiaurė, Centras, Centro-pietūs, Pietūs, Tolimieji pietūs

Pagrindinis straipsnis – Bolivijos istorija.

Istorija iki ispanų kolonizacijos: Senovės Peru, Centro-pietiniai Andai

Bolivijos teritorijos vakarinės sritys buvo neatsiejama Senovės Peru civilizacijos dalis. Čia koncentravosi šios civilizacijos Centro pietinis regionas su centru prie Titikakos ežero. Ilgą laiką šiame regione viešpatavo Tiuanako miestas su išskirtine kultūra. Vėliau įsigalėjo aimarų valstybės, kurių svarbiausia buvo Kolja.

XV a. dabartinę Boliviją į savo imperiją įjungė Inkų imperija. Bolivijos teritorija įėjo į vieną keturių Imperijos provincijų – Koljasuju.

Inkų imperijos dalimi šalis išliko iki ispanų atvykimo XVI a., kai tapo Ispanijos Peru vicekaralystės dalimi. Pasipriešinimas pradėtas 1809 m., tačiau nepriklausomybė pasiekta 1825 m. Kurį laiką kartu su Peru sudarė vieną valstybę.

Politinė sistema

Pagrindinis straipsnis – Bolivijos politinė sistema.

1967 m. konstitucija pakeista 1994 m., numato subalansuota vykdomąją, įstatymų leidžiamosios ir teisminės valdžios pasidalijimą. Tradiciškai stipri vykdomoji valdžia linkusi užtemdyti kongreso, kurio vaidmuo paprastai apsiriboja teisės aktų aptarimu ir patvirtinimu, inicijuotus vykdomosios valdžios. Tesimų sistema, susidedanti iš aukščiausiojo teismo ir žemesniųjų teismų departamentų, nuo seno kaltinama korupcija ir neefektyvumu. Po pakeistos konstitucijos ir vėliau priimtų įstatymų, vyriausybė pradėjo potencialiai radikalias reformas teisminėje sistemoje.

Administracinis suskirstymas

Pagrindinis straipsnis – Bolivijos departamentai.

Bolivija yra suskirstyta į devynis departamentus:

Departamentai skirstomi į provincijas, provincijos – į savivaldybes, o savivaldybės – į kantonus.

Geografija

Pagrindinis straipsnis – Bolivijos geografija.

Bolivija – valstybė be išėjimo į jūrą vakarinėje Pietų Amerikoje. Vakarinė Bolivijos dalis yra Andų kalnuose. Čia yra ir aukščiausia šalies vieta Sachamos kalnas (6542 m). Viduryje Bolivijos yra Altiplano plokščiakalnis, kuriame ir gyvena didžioji dauguma Bolivijos gyventojų. Rytinėje dalyje yra žemuma, Amazonijos drėgnieji atogrąžų miškai, pietryčiuose pereina į Čikitanijos regioną – vakarinį Gran Čiako pakraštį.

Šiaurės vakaruose, Altiplane telkšo du dideli ežerai – Titikaka ir Poopas, kuriuos jugia Desaguadero upė. Pietvakarių dykinėse telkšo daug spalvotųjų lagūnų ir druskos lygumų (Ujūnio, Koipasos ir kt.). Rytų Boliviją raižo Amazonės baseinui priklausančios upės: Beni, Mamorė, Grandė, Guaporė, Madre de Diosas, Itonomasas. Pačiuose pietryčiuose yra šlapynių (Isosogo) ir pelkių (Pantanalio pakraštys).

Klimatas kalnyne aukštikalnių tropinis, sausringas. Vidutinė mėnesio temperatūra laikosi tarp 3–11 °C, per metus iškrenta 150–600 mm kritulių. Rytiniuose Andų šlaituose būdingas vertikalus juostinis klimato pasiskirstymas, ten vidutiniškai prilyja iki 2000 mm per metus. Rytų lygumose klimatas subekvatorinis, vidutinės mėnesio temperatūros svyruoja tarp 17–28 °C, iškrenta 800–1600 mm kritulių^[4].

Miškai užima ~40 % Bolivijos ploto. Šiaurėje ir šiaurės rytuose veši drėgnieji atogrąžų miškai (Amazonijos džiunglės), rytuose, pietryčiuose jie pereina į savanas, subtropinius krūmynus. Aukštikalnių augmenija skurdi – veši kaktusai, dygūs krūmokšniai, yra dykumų. Andų šlaituose auga Jungaso rūko miškai, aukštikalnėse pereinantys į paramų sąžalynus ir dykynes.

Ekonomika

Pagrindinis straipsnis – Bolivijos ekonomika.

Nepaisant didelių gamtinių dujų ir naftos išteklių, Bolivija yra viena iš skurdžiausių šalių Pietų Amerikoje. Didelė dalis gyventojų pragyvena iš nelegalių kokainmedžių auginimo. Žemės ūkyje auginamos sojų pupelės, kava, medvilnė, kukurūzai, cukranendrės, ryžiai, bulvės, nors dirbamos žemės maža.

Bolivijoje yra kasybos, lydymo, naftos perdirbimo, maisto produktų apdirbimo, nedidelė gamybos pramonė.

Importuojami naftos produktai, plastikas, popierius, lėktuvai ir jų dalys, maisto produktai, automobiliai, plataus vartojimo prekės. Pagrindiniai šalies mainų partneriai yra Brazilija, Argentina, JAV, Peru.

Demografija

Pagrindinis straipsnis – Bolivijos demografija.

Pagrindinis straipsnis – Boliviečiai.

Bolivijos etninė demografija yra pasiskirsčiusi taip – šalyje 30 % kečujų kalba ir 25 % aimarų kalba kalbančių gyventojų. Didžiausios etninės grupės yra kečujai (2,5 milijono), aimarai (2 milijonai), čikitanai (180 000) ir gvaraniai (125 000). Taigi visa indėnų populiacija sudaro 55 % gyventojų, likusią dalį sudaro – 30 % metisai ir apie 15 % baltaodžiai.

Tarp baltaodžių Bolivijos gyventojų didžiausią dalį sudaro ispanai, likę dar nuo kolonizacijos laikų. Tarp kitų tautybių vyrauja vokiečiai (kurie įkūrė nacionalinę aviacijos bendrovę „Lloyd Aereo Boliviano“), italai, amerikiečiai, kroatai, rusai, lenkai ir baskai. Dauguma šių tautybių piliečių Bolivijoje gyvena kelias kartas.

Taip pat šalyje egzistuoja ir afroboliviečių bendruomenė. Ją sudaro atvykėliai iš Afrikos, dažniausiai vergai, kurie atplukdyti į Braziliją vėliau atvyko gyventi į Boliviją. Daugiausiai tokių gyventojų gyvena Jungaso regione, La Paso departamente. Be afrikiečių dar vieną mažą grupę žmonių sudaro japonai, pasiskirstę Santa Krus de la Siera mieste. Artimųjų Rytų gyventojai Bolivijoje sėkmingai verčiasi komercija.

Bolivija yra viena skurdžiausių Pietų Amerikos valstybių. Beveik 2/3 jos gyventojų, kurių daugumą sudaro žemdirbiai, gyvena skurde. Gyventojų tankumas labai įvairus – nuo 1 žm/km² pietrytinėje šalies dalyje iki 10 žm./km² centrinėje Bolivijoje. Kasmet gyventojų skaičius padidėja 1,45 %.

Bolivijos gyventojų raštingumas:

Bendras: 87,2 %
vyrų: 93,1 %
moterų: 81,6 % (2003 m.)

Didžioji dalis šalies gyventojų išpažįsta Romos katalikų tikėjimą (jis taip pat laikomas nacionaliniu šalies tikėjimu), populiarus ir protestantizmas. Pagal 2001 m. apklausas, 78 % gyventojų yra Romos katalikai, 16 % protestantai, likusi dalis išpažįsta kitą krikščionybės tikėjimą.

Kultūra

Pagrindinis straipsnis – Bolivijos kultūra.

Bolivijos kultūrai didelę įtaką daro aimarai, kečujų kalbos atstovai, taip pat kitos populiarios Pietų Amerikos tautos.

Kultūros raida Bolivijoje dalinama į tris pagrindines dalis: iki Kolumbinis laikotarpis, kolonizacija ir respublikos laikotarpis.

Svarbūs archeologiniai griuvėsiai, aukso ir sidabro ornamentai, akmens paminklai, keramikos ir audinių dirbiniai yra likę iš ankstesnių iki Kolumbinio laikotarpio egzistavusių kultūrų. Svarbiausi išlikę griuvėsiai yra Tihuanakas, Samaipata, Inkalaita ir Iskanavaja. Kita šalies teritorija yra mažai ištyrinėta dėl sunkaus pasiekiamumo.

Ispanija atnešė į šalį savų meno kultūros tradicijų, kurios išsivystė į savitą architektūros, tapymo ir skulptūros stilių, kuris buvo vadinamas „Metisų baroku“. Kolonizacijos laikotarpiu šalyje buvo ne tik žymūs to meto menininkai, tačiau ir niekam nežinomi, tačiau gerai apmokyti akmens tašytojai, medžio drožėjai, auksakaliai ir sidabro apdirbėjai.

Žymiausi Bolivijos XX a. menininkai yra šie: Guzmán de Rojas, Arturo Borda, María Luisa Pacheco ir Marina Núñez del Prado.

Šalis turi ir turtingą folklorą. Bolivijos vietinė folkloro muzika yra savita ir įvairi. „Velnių šokis“, atliekamas žymiajame Oruro karnavale, yra vienas didžiausių folklorinių renginių Pietų Amerikoje. Šis karnavalas yra įrašytas į UNESCO Žodinio ir neapčiuopiamo žmonijos paveldo šedevrų sąrašą.

Bolivijos gyventojai labai mėgsta futbolą, kuris laikomas nacionaliniu sportu. Taip pat mėgiamas ir stalo futbolas, kurį tiek suaugę, tiek vaikai žaidžia tiesiog gatvėse.