René Guénon

Renė Genonas

Genonas 1925 m.
Visas vardas	René Guénon
Gimė	1886 m. lapkričio 15 d. Blua, Prancūzija
Mirė	1951 m. sausio 7 d. (64 metai) Kairas, Egiptas
Tautybė	prancūzas
Religija	islamas

Veikla	filosofas, rašytojas
Sritis	tradicionalizmas, ezoterika, misticizmas, metafizika, matematika

Vikiteka	René Guénon

Renė Genonas (pranc. René Guénon; 1886 m. lapkričio 15 d. – 1951 m. sausio 7 d.) – prancūzų rašytojas, filosofas, metafizikas. Jo darbai apima tematiką nuo metafizikos ir tradicijų tyrinėjimo iki simbolizmo ir iniciacijos. Rašė prancūzų, vėliau arabų kalbomis.

Gimė prancūzų buržua šeimoje Blua mieste. Nuo jaunystės domėjosi matematika ir filosofija. 1907 m. išvyko į Paryžių, kur prisijungė prie pogrindinių judėjimų. Gilinosi į okultizmą, gnosticizmą, hinduizmą, kitas religijas. 1912 m. priėmė islamą, pasivadino Abdu al Vahidu Jahija (شيخ عبد الوحيد يحيى). Kūrybą pradėjo po I pasaulinio karo, kuris tuo metu buvo laikomas visų karų apogėjumi. Renė Genonas jau tada kritikavo Vakarų civilizaciją už dvasingumo išsižadėjimą ir melu paremtą vystymosi kelią. 1930 m. persikėlė į Kairą, kur gyveno iki pat gyvenimo pabaigos. Ten tapo sufijumi, tačiau tęsė savo darbų publikavimą Europoje. Juose reiškė fundamentinę šiuolaikinio pasaulio kritiką, kvietė intelektualiai pasaulio reformacijai. Iš naujo persvarstė metafizikos, tradicinių mokslų, simbolizmo idėjas, dvasinės realizacijos kelią.

René Guénon darbai padarė didelę įtaką vėlesniems filosofams, mistikams Gvidui de Džordžijui, Juliui Evolai, Mirčei Eliadei, Andrė Židui, Aleksandrui Duginui, Fritjofui Šuonui ir kt.

Bibliografija

„Hinduistinių doktrinų įvadas ir tyrinėjimai“ (Introduction générale à l’étude des doctrines hindoues, 1921)
„Teosofizmas – pseudoreligijos istorija“ (Le Théosophisme – Histoire d’une pseudo-religion, 1921)
„Dvasių paklydimas“ (L’erreur spirite, 1923)
„Rytai ir vakarai“ (Orient et Occident, 1924)
„Žmogus ir jo būvis pagal Vedantą“ (L’homme et son devenir selon le Vêdânta, 1925)
„Dantės ezoterika“ (L’ésotérisme de Dante, 1925)
„Pasaulio valdovas“ (Le Roi du Monde, 1927)
„Šiuolaikinio pasaulio krizė“ (La crise du monde moderne, 1927)
„Dvasinis vadovavimas ir pasaulinė valdžia“ (Autorité Spirituelle et Pouvoir Temporel, 1929)
„Šventasis Bernardas“ (Saint-Bernard, 1929)
„Kryžiaus simbolizmas“ (Le symbolisme de la croix, 1931)
„Daugybė būties būsenų“ (Les états multiples de l’Être, 1932)
„Rytų metafizika“ (La metaphysique orientale, 1939)
„Kiekybės karalystė ir laiko ženklai“ (Le règne de la quantité et les signes des temps, 1945)
„Pastabos apie iniciaciją“ (Aperçus sur l’initiation, 1946)
„Be galo mažų skaičiavimo principai“ (Les principes du calcul infinitésimal, 1946)
„Didžioji Triada“ (La Grande Triade, 1946)

Pomirtiniai leidimai

„Iniciacija ir dvasinė realizacija“ (Initiation et réalisation spirituelle, 1952)
„Žvilgsnis į krikščioniškąjį ezoterizmą“ (Aperçus sur l’ésotérisme chrétien, 1954)
„Šventojo mokslo simboliai“ (Symboles de la Science Sacrée, 1962)
Études sur la Franc-Maçonnerie et le Compagnonnage, 1964
„Etiudai apie hinduizmą“ (Études sur l’Hindouisme, 1966)
„Tradicinės formos ir kosminiai ciklai“ (Formes traditionelles et cycles cosmiques, 1970)
„Pastabos apie islamo ezoteriką ir daoizmą“ (Aperçus sur l’ésotérisme islamique et le Taoïsme, 1973)
Comptes rendus, 1973
Mélanges, 1976

Literatūra

René Guénon. Centro idėja senovės tradicijose. Liaudies kultūra, 1999, Nr. 3, p. 63–66.