Madleno kultūra
| Madleno kultūra | ||||||
|---|---|---|---|---|---|---|
|
||||||
 | ||||||
| Ist. regionas | visa Europa | |||||
| Amžius | vėlyvasis paleolitas | |||||
| Lokalūs variantai | Arensburgo, Bromės-Liungbiu, Kresvelo, Federmeserio, Hamburgo, Svidrų | |||||
 | ||||||
 Vikiteka |
Madleno kultūraVikiteka | |||||
Madleno kultūra – vėlyvojo paleolito archeologinė kultūra, pavadinta pagal 1863 m. E. Larteto tyrinėtą urvą La Madeleine (Prancūzija) prie Dordonės intako Vėzerio upės. Vardo autorius Gabrielis Mortiljė.
Arealas
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]Madleno kultūra XVII–XI tūkstantmetyje pr. m. e. buvo plačiai geografiškai išplitusi visoje to meto Europoje iki Uralo.[1] Vėlyvojo Madleno kultūros stovyklų randama nuo Portugalijos iki Lenkijos ir Lietuvos, jai būdingų radinių aptinkama taip pat ir Šiaurės Europoje. Visos seniausios Madleno stovyklos randamos Prancūzijoje. Smulkesnės savitą technologiją naudojančios Madleno kultūros grupės dažnai laikomos atskiromis kultūromis: Arensburgo kultūra, Bromės-Liungbiu kultūra, Kresvelo kultūra, Federmeserio kultūra, Hamburgo kultūra, Svidrų kultūra. Lietuvoje šios pirmųjų gyventojų, atsitraukus ledynams, kultūrų grupės dažniausiai vadinamos Pabaltijo Madlenu.
Kultūra
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]Madleno kultūros žmonės gyveno iš kaulų ir odų pastatytuose būstuose, dažnai klajodavo paskui šiaurinių elnių bandas.
Madleno kultūros žmonės naudojo paralelinį titnago skaldymą, taip buvo galima gaminti sąlyginai didelį kiekį taisyklingos formos ir tipo dirbinių. Toks skaldymo būdas iš pradžių paplito Pietų, vėliau ir Šiaurės Europoje. Iš pradžių Madleno žmonės naudojo nuoskalinį ir skeltinį titnaginių dirbinių gamybos būdą, vėliau dažniau skeltinį. Skeltes dalijo mikrorėžtukiniu būdu. Madleno kultūrai būdingi radiniai: gremžtukai, rėžtukai, ylos, strėlių, rėžiklių ir iečių antgaliai, iečių svaidyklės.
Šiaurės Europoje dažniausiai medžioti šiauriniai elniai, gauruotieji raganosiai, laukiniai arkliai. Iš kaulų ir ragų gaminti medžioklei ir ūkiui reikalingi įrankiai, greta minėtų, dar vienašoniai ir dvišoniai žeberklai, kapliai ir kt. Madleno kultūros žmonės buvo medžiotojai, rinkėjai, žvejai. Gyveno urvuose ir uolų priedangose, stovyklose prie upių. Urvų sienos tapytos monochrominiais ir polichrominiais gyvūnų (elniai, arkliai, ožkos, žuvys ir kt.), rečiau žmonių atvaizdais. Rasta daugiau kaip 100 urvų su sienų tapyba. Žymiausi – Altamiros, Lasko urvai.
Ant kaulo ir rago plokštelių raižė gyvulius, žmones, geometrinius ornamentus, iš gyvūnų kaulų ir ragų drožė gyvulių figūrėles. Puošėsi kaklo vėriniais, kabučiais ir karoliais iš žvėrių dantų, jūros kriauklių. Gamino muzikos instrumentus: fleitas, švilpukus, dūdeles. Dažniausiai medžiojo elnius. Mirusiuosius laidojo suriestus, apibarstytus ochra.[2]
Madleno kultūros laikotarpiu ženkliai išaugo žmonių skaičius, pvz., dabartinės Prancūzijos teritorijoje manoma, kad gyventojų lyginant su ankstesne Soliutrėjo kultūra pagausėjo nuo 15 000 iki 50 000.[3]
Madleno kultūra išnyko laikotarpiu, kai Europos klimatas Viurmo ledynmečio pabaigoje atšilo ir sumažėjo kaimeninių gyvūnų.[4] Šiaurinėje Ispanijoje ir pietvakarių Prancūzijoje Madleno kultūrą pakeitė Azilio kultūra.
Lietuvoje
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]Lietuvoje tuomet plytėjusioje tundroje pirmieji Madleno gyventojai buvo Hamburgo kultūros žmonės, jų gyvensenos pėdsakų aptinkama Varėnos ir Alytaus rajonų savivaldybių teritorijose esančiose gyvenvietėse prie Kašėtų, Maksimonių, Margių, Varėnės upės.
Šaltiniai
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]- ↑ BUTKUS, Alvydas. Latviai. Kaunas: Aesti, 1995, 6 p. ISBN 9986-9034-0-8.
- ↑ Algirdas Girininkas. Madleno kultūra. Visuotinė lietuvių enciklopedija, T. XIII (Leo-Magazyn). – Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 2008. 769 psl.
- ↑ Magdalenian culture. (2009). Encyclopædia Britannica. Encyclopædia Britannica 2009 Ultimate Reference Suite. Chicago: Encyclopædia Britannica.
- ↑ Magdalenian culture. (2009). Encyclopædia Britannica. Encyclopædia Britannica 2009 Ultimate Reference Suite. Chicago: Encyclopædia Britannica.
Literatūra
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]- Bosinski, G. Gönnersdorf – Eiszeitjäger am Mittelrhein. Band 2 der Schriftenreihe der Bezirksregierung Koblenz. Koblenz. 1981.
- Bosinski, G. Fischer, G. Die Menschendarstellungen von Gönnersdorf der Ausgrabung von 1968. Der Magdalénien-Fundplatz Gönnersdorf 1. Wiesbaden, 1974.
- F. Djindjian, J. Koslowski, M. Otte : Le Paléolithique supérieur en Europe, A. Colin (1999), pp. 257-287.
- H. Floss u. T. Terberger, Die Steinartefakte des Magdalénien von Andernach (Mittelrhein). Die Grabungen 1979–1983. Tübinger Arbeiten zur Urgeschichte Bd. 1 (VML) 2001.
- Lartet, E. Christy, H. Reliquae Aquitanicae: being contributions to the archaeology of Périgord and adjoining provinces of Southern France. Williams & Norgate. London. 1875.
- Paul Pettitt, Paul G. Bahn, Sergio Ripoll: Palaeolithic cave art at Creswell Crags in European context. Oxford University Press, 2007. 292 Seiten ISBN 019929917X, 9780199299171
