Gvatemala

Gvatemalos Respublika

isp. República de Guatemala


Vėliava	Herbas

Himnas: „Gvatemalos nacionalinis himnas“

Gvatemala žemėlapyje

Valstybinė kalba

ispanų

Sostinė

Gvatemala

Didžiausias miestas

Gvatemala

Valstybės vadovai
• Prezidentas
• Viceprezidentė
• -

Bernardo Arévalo
Karin Herrera
-

Plotas
• Iš viso
• % vandens

108 890 km² (104)
0,4 %

Gyventojų
• 2017
• Tankis

17 005 497 (68)
112,90 žm./km² (63)

BVP
• Iš viso
• BVP gyventojui

2006 (progn.)
60,57 mlrd. $ (69)
4 900 $ (102)

Valiuta

Gvatemalos ketsalis (GTQ)
JAV doleris (USD)

Laiko juosta
• Vasaros laikas

UTC -6
nėra

Nepriklausomybė

Paskelbta
Pripažinta

nuo Ispanijos
1821 m. rugsėjo 15 d.

Interneto kodas

.gt

Šalies tel. kodas

502

Gvatemalos Respublika (Gvatemala) – valstybė Centrinėje Amerikoje, Šiaurės Amerikos žemyne. Ribojasi su Meksika šiaurėje, Belizu šiaurės rytuose, Hondūru ir Salvadoru pietryčiuose, taip pat su Ramiuoju vandenynu ir Karibų jūra.

Šalis žymi savo istoriniu palikimu, gamtine įvairove ir gyvomis senosiomis vietinių gyventojų tradicijomis.

Istorija

Pagrindinis straipsnis: Gvatemalos istorija

Apie prieškolumbinę civilizaciją: Mezoamerika (Majai, Centroamerika)

Gvatemalos pavadinimo kilmė nėra aiški. Pagal viena versijų pavadinimas kilęs iš toltekų ar actekų kalbos ir reiškia „medžių žemę, vietą tarp medžių“. Pasak kitos versijos, pavadinimas kilo iš ispanų iškreipto nahuatlių kalbos žodžio coactmoct-lan, reiškiančio „paukščio, lesančio gyvatę, žemė“.

Gvatemalos teritorijoje randama 12 tūkst. metų senumo žmonių gyvenviečių, tačiau obsidiano strėlių radiniai liudija, kad kraštas gali būti gyvenamas jau 18 tūkst. metų. Pradžioje čia gyveno medžiotojų-rankiotojų bendruomenės, o nuo 3500 m. pr. m. e. pradėti auginti kukurūzai. Gvatemala buvo ikiklasikinės ir klasikinės majų civilizacijos židinys. Gvatemalos aukštumose iš žemdirbių kaimelių, veikiant šiaurinės Mezoamerikos kultūroms, pradėjo kurtis miestai su monumentaliąja architektūra – Kaminalchuju, Takalik Abachas, El Baulis, Peteno regione klestėjo El Miradoras. Būtent Petene III a. suklestėjo klasikinė majų civilizacija, iškilo Tikalis, Uašaktunas, Jašha, Kankuenas, Seibalis. ~X a. klasikinė majų civilizacija dėl neaiškių priežasčių žlugo, jos įtakos centrai iš Gvatemalos persikėlė į Jukataną. Gyvybingesnė kultūra išliko tik aukštumose.

Ispanai Gvatemalą pasiekė 1519 m., daug jos gyventojų mirė nuo kolonistų užneštų ligų. Ernanas Kortesas užkariavęs Meksiką paskyrė generolą Pedrą de Alvaradą Gvatemalos užkariavimui. Šis pradžioje sudarė sąjungą su kakčikeliais ir nugalėjo jų priešus kičius, o vėliau negalėjo ir pačius kakčikelius. Kolonijiniu laikotarpiu šalyje sudaryta Gvatemalos generalkapitonija, pavaldi Naujosios Ispanijos vicekaralystei. Kadangi čia nebuvo gausu aukso, sidabro telkinių, regionas neturėjo didelės reikšmės. Pagrindinė Gvatemalos produkcija buvo cukrus, kakava, indigo, raudonieji dažai, vertinga mediena. Kolonijos sostinė dėl gamtos stichijų nuolat buvo perkilnojama: pradžioje ji buvo Tekpane, vėliau Siudad Vjechoje, Antigvoje, kol 1776 m. įkurtas dabartinis Gvatemalos miestas.

1821 m. rugsėjo 15 d. Gvatemala paskelbė nepriklausomybę nuo Ispanijos, o netrukus – ir nuo Meksikos. Tiesa Čiapasas, seniau įėjęs į Gvatemalos generalkapitoniją, atsiskyrė ir prisijungė prie Meksikos. Šalis įėjo į Centrinės Amerikos federaciją, tačiau po pilietinio karo į valdžią atėjo Rafaelis Karera ir federacija žlugo. Los Altoso regionas paskelbė nepriklausomybę, bet greitai buvo priverstas pasiduoti. Ir tolesnė XIX a. šalies istorija pasižymėjo karais tarp konservatyvių ir liberalių jėgų, kol galiausiai kovas užbaigė Manuelio Estrados diktatūra.

XX a. Gvatemalos padėtis išliko labai nestabili: dažnai vyko perversmai, vienas diktatūras keitė kitos, valdžią buvo užėmusi karinė chunta. Šaltojo karo metais šalis tapo kapitalistinių ir komunistinių jėgų kovų placdarmu. 1954 m. teisėtai ir laisvai išrinktas prezidentas Chakobas Arbensas buvo nuverstas po CŽV inspiruoto karinio perversmo. Buvo įvesta JAV visokeriopai remiama karinė diktatūra, kurios vadovaujami mirties eskadronai, prisidengiant kova su komunizmu, vykdė šalies gyventojų, ypač indėnų, genocidą. Vyko politinių, karinių grupuočių, užsienio jėgų kovos, per kurias žuvo daug civilių gyventojų. 1980 m. indėnai, protestuodami prieš žudynes, užėmė Ispanijos ambasadą, bet buvo vietoje iššaudyti, o pastatas sudegė. Nepaisant to, kad JAV nutraukė karinę paramą, daug valstybių nutraukė diplomatinius ryšius su Gvatemala, karas tęsėsi iki pat 1996 m. Nors šalis tapo demokratine valstybe, tačiau dėl ilgo karo išgyvena didelius ekonominius ir socialinius nuostolius.

Politinė sistema

Pagrindinis straipsnis: Gvatemalos politinė sistema

Daug dešimtmečių šalį valdė diktatoriai, o valstybės perversmai ir pilietiniai karai buvo virtę kasdienybe. Dabar Gvatemaloje viešpatauja taika.

Gvatemala yra prezidentinė, atstovaujamosios demokratijos respublika. Prezidentas yra šalies galva ir vyriausybės vadovas. Veikia daugiapartinė sistema. Vykdomoji valdžia priklauso prezidento vadovaujamai vyriausybei. Įstatymų leidžiamoji valdžia priklauso vyriausybei ir parlamentui (Gvatemalos Kongresui). Teisinė valdžia nepriklausoma. Į Kongresą renkami 158 nariai. Dabar dominuojančios partijos yra Nacionalinė Vilties sąjunga (Unidad Nacional de la Esperanza) ir Patriotų partija (Partido Patriota). Dabartinis prezidentas yra Bernardo Arévalo.

Administracinis suskirstymas

Pagrindinis straipsnis: Gvatemalos departamentai

Gvatemala skirstoma į 22 departamentus (departamentos), kurie dalinami į 332 savivaldybes (municipios).

12. Chalapos departamentas
13. Chutiapos departamentas
14. Kecaltenango departamentas
15. Retalhuleu departamentas
16. Sakatepekeso departamentas
17. San Markoso departamentas
18. Santa Rosos departamentas
19. Sololos departamentas
20. Sučitepekeso departamentas
21. Totonikapano departamentas
22. Sakapos departamentas

Geografija

Pagrindinis straipsnis: Gvatemalos geografija

Gvatemala – kalnuota šalis, kurioje dažni žemės drebėjimai ir ugnikalnių išsiveržimai. Čia išlikęs didžiausias Centrinėje Amerikoje drėgnųjų atogrąžų miškų masyvas.

Pietvakariniu šalies pakraščiu driekiasi Kordiljerų kalnai, sudarantys 1000-3000 m aukščio aukštumas. Du pagrindiniai kalnagūbriai driekiasi per visą šalį. Šiaurėje stūksantys kalnai smarkiai apirę, bet kai kurios viršūnės vis dar siekia 3000 m aukščio. Pietinės dalies kalnai jaunesni, iš 30 juose esančių ugnikalnių trys veikiantys. Aukščiausia šalies ir visos Centrinės Amerikos viršukalnė – Tachumulkas (4271 m). Svarbiausi šalies veikiantys ugnikalniai – Akatenangas, Santa Marija, Pakaja, Fuegas, Atitlanas. Siauroje lygumoje palei Ramiojo vandenyno pakrantę žemė labai derlinga nes vulkaniniais pelenais susimaišęs dirvožemis nuo kalnų buvo nuplautas žemyn. Gvatemalos šiaurėje plyti 150–250 m aukščio Peteno baseinas kuriame išplitę karstiniai reiškiniai. Šalis yra Karibų ir Šiaurės Amerikos plokščių sandūroje. Šią sandūrą žymi Motagvos lūžis – daugelio žemės drebėjimų epicentras.

Būdingas klimatas – subektvatorinis. Kadangi šalies paviršius labai nevienodas, temperatūros gan skirtingos. Ramiojo vandenyno pakrantėje vidutinė temperatūra yra 30 °C, o plynaukštėse, iškilusiose daugiau kaip 1800 m, įprasta temperatūra – nuo 10 °C iki 16 °C. Per metus iškrenta nuo 500–1000 mm kritulių pietvakariuose iki 2000–2500 mm kalnyne. Iš Karibų jūros kartais atslenka galingi uraganai. Žalos pridaro ne tik jų sukelti potvyniai, bet ir aukštumų šlaituose kylančios nuošliaužos.

Didesnioji dalis Gvatemalos upių priklauso Atlanto vandenyno baseinui; tai Motagva, Pasjonas (Usumasintos ištaka), Dulsė, Poločikas. Ramiojo vandenyno baseino upės trumpos ir vandeningos. Kalnuose telkšo nemažai vulkaninių ežerų, iš kurių didžiausias – Atitlanas. Petene daug karstinių ežerų, majų vadinamų senotais (Peten Ica, Petešbatunas, Jašha). Rytuose telkšo nemažas Isabalio ežeras.

Šiaurės rytinę Gvatemalos dalį, ypač Peteno lygumas, dengia drėgnieji atogrąžų miškai. Aukštumose būdingi pušų ir ąžuolų sąžalynai, krūmynai, Ramiojo vandenyno pakrantėje – savanos, krūmynai. Šalis pasižymi didele gamtine įvairove, 13,5 % augalų ir 6,7 % gyvūnų rūšių yra endeminės. Gamtai apsaugoti įkurta daug nacionalinių parkų ir gamtos draustinių.

Ekonomika

Pagrindinis straipsnis: Gvatemalos ekonomika

Dėl ilgų karų Gvatemalos ekonominė padėtis sunki. Šalis priskiriama skurdžiausių Lotynų Amerikos šalių dešimtukui. Daugiau negu pusė Gvatemalos gyentojų gyvena žemiau skurdo ribos. Didelę dalį šalies pajamų sudaro emigrantų siuntos.

Gvatemalos ekonomika remiasi žemės ūkiu. Perdirbamas cukrus, apranga, daugiausia skirta JAV. Kasamas cinkas ir švinas, taip pat yra nikelio ir naftos telkinių šalies šiaurėje. Šalies rytuose kasamas nefritas.

Turizmas – viena sparčiausiai plėtojamų Gvatemaloje ūkio šakų. Kasmet per sausajį sezoną Gvatemalą aplanko 850 000 turistų, daugiausia iš JAV ir Meksikos. Vaizdingi Tikalio, vieno iš seniausių majų miestų, griuvėsiai.

Eksportuojamas cukrus, nafta, kava, įvairūs vaisiai ir daržovės. Importuojamas kuras, įvairūs įrengimai, transporto įranga, statybinės medžiagos, trąšos. Pagrindiniai šalies mainų partneriai yra JAV, Salvadoras, Meksika.

Demografija

Pagrindinis straipsnis – Gvatemalos demografija.

Pagrindinis straipsnis – Gvatemaliečiai.

2007 m. Gvatemaloje gyveno beveik 13 mln. gyventojų. Apie 40 % jų sudaro metisai, baltieji (ispanų, italų, vokiečių, arabų kilmės) – 16 %, indėnai – 40 %. Yra negausios juodaodžių, garifūnų, azijiečių bendruomenės. Gvatemala viena labiausiai indėniškų Amerikos šalių (kaip ir Bolivija, Peru, Ekvadoras). Beveik visi indėnai yra majų kilmės: kičiai (9,1 %), kakčikeliai (8,4 %), mamai (7,9 %), kekčiai (6,3 %) ir kt. majai (8,6 %). Daug gvatemaliečių yra emigravę į kitas Amerikos šalis – JAV, Meksiką, Kanadą, Belizą, Hondūrą. Nepaisant didelės emigracijos, Gvatemalos gyventojų skaičius auga sparčiausiai visame Vakarų pusrutulyje.

Didžioji dauguma gvatemaliečių yra oficialiai krikščionys. Dominuojanti yra katalikų bažnyčia, kuriai priklauso daugiau nei pusė šalies gyventojų. Protestantiški judėjimai apima ~40 % gyventojų. Tradicinę majų religiją išpažįsta bent 1 % gyventojų, tačiau dauguma etninių majų praktikuoja sinkretinį tikėjimą, jungdami katalikų ir tradicinio tikėjimo elementus. Yra negausios budistų, musulmonų bendruomenės.

Ispanų kalba yra vienintelė oficiali Gvatemalos kalba, ja, kaip pirmąja ar antrąja kalba šneka 93 % gvatemaliečių. Ji yra gimtoji daugeliui metisų, miestų gyventojų. Tuo tarpu kaimuose, tarp indėnų, paplitusios majų kalbos. Iš viso, Gvatemaloje pripažintos 23 tautinės kalbos.

Sveikatos būklė ir švietimo būklė šalyje nėra gera – 39 proc. suaugusiųjų moterų nemoka nei rašyti, nei skaityti.

Kultūra

Gvatemalos kultūra – tai majų ir ispaniškosios kultūros sintezė. Po krašto užkariavimo ispanų kultūra tapo dominuojanti, o majų – laikyta primityvia, kaimietiška. Tik pasibaigus pilietiniam karui susidarė sąlygos platesniam majų kultūros pristatymui.

Audimas Gvatemaloje yra vienas iš tradicinių amatų. Audžiama iš spalvotų siūlų raštais, kurie šimtus metų perduodami iš kartos į kartą. Esama daugiau kaip 300 įvairiausių raštų, ir kiekvienas jų turi savo reikšmę.

Veikia plastinių menų mokykla. Gvatemala taip pat turi iškilių rašytojų, tame tarpe Nobelio premijos laureatą Migelį Anchelį Asturiasą.

Šalis pasižymi didele tradicinės muzikos įvairove. Nacionalinis instrumentas – marimba. Populiarūs šalyje muzikiniai stiliai – karibų muzika, salsa, punta, majų liaudies muzika, latina pop, mariači, rokas.

Gvatemalos virtuvė labai įvairi ir skirtingai priklausomai nuo regiono. Dominuoja majų, meksikiečių kulinarinės tradicijos. Daug patiekalų gaminama iš kukurūzų, vaisių, pupelių, įvairių vietinių daržovių.

Kita informacija

Vikiteka: Gvatemala – vaizdinė ir garsinė medžiaga

Vikižodynas

Laisvajame žodyne yra terminas Gvatemala

Nuorodos

Šis straipsnis yra tapęs savaitės straipsniu.