Toltekai

Toltekai – indėnų tauta, gyvenusi Mezoamerikos regione, kalbėjusi jutų-actekų kalbų šeimai priklausiusia kalba.

VIII a. toltekai iš šiaurės įsiveržė į centrinę Meksiką. IX a. sukūrė didelę valstybę, užėmusią centrinę ir šiaurinę Meksiką. Jos sostinė buvo Sero de Estrelija, o vėliau – Toljanas (Tula). Kiti svarbūs toltekų miestai buvo Čolula, Tolula, Tlilan Tlapalanas. Toltekų kultūra taip pat stipriai paveikė Teotihuakano ir Šočikalko miestų vystymąsi.

X a. toltekų kariniai daliniai pasiekė majų žemes ir užvaldė jų miestus Jukatane ir kalnų Gvatemaloje. Tuo pat metu prasidėjo vidiniai konfliktai pačioje toltekų valstybėje, todėl dalis tautos migravo į Salvadorą ir prisidėjo prie pipilų tautos susiformavimo.

XII a. antroje pusėje iš šiaurės į Meksiką vėl atsikraustė naujos gentys, kurių tarpe buvo actekai, ir nusiaubė toltekų valstybę. Laikui begant tauta sunyko, tačiau tapo svarbi actekų legendose, o jų kultūra tapo actekų kultūros formavimosi pagrindu. Actekų kalbose žodžiu tolteca pradėti vadinti menininkai, išmintingi žmonės.

Iš toltekų laikų išliko monumentalūs paminklai, skulptūros (kompleksas Tuloje), šventyklos. Kaip ir daugelis kitų Mezoamerikos tautų, toltekai praktikavo žmonių aukojimą, jų mene svarbiausi karo ir dievų motyvai.

Karlosas Kastaneda bei jo sekėjai toltekais vadino paslaptingus žynius, neva nuo senosios toltekų valstybės laikų saugančius jos paslaptis.

Literatūra

Вайан Дж. История ацтеков. М., 1949;
Гуляев В. Древнейшие цивилизации мезоамерики. М., 1972;
Кинжалов Р. Орел, кецаль и крест. М., 1991;
Кинжалов Р. В., Искусство древней Америки, М., 1962.