Folkloras

Apie žurnalą skaitykite straipsnyje „Būdas“ (anksčiau „Liaudies kultūra“)

Latvių senovinio folkloro grupė „Vilki“

Lenkų apeiginio folkloro grupė „Percival“

Folkloras (iš angl. folk – tauta, liaudis ir lore – žodinė tradicija, paveldas) – tautos žodinės tradicijos visuma. Tai yra liaudies dainos, raudos, pasakos, sakmės, legendos, padavimai, mitai, mįslės, minklės, patarlės, priežodžiai, žaidimai, burtai ir kerėjimo formulės, oracijos. Kartais sąvoka suprantama plačiau ir įskaitoma dar papročiai, apranga, buities reikmenų, liaudies dailė, muzikos instrumentai. Ribos nėra griežtai nustatomos. Siaurąja prasme atitinka sąvoką „tautosaka“ (vertinys iš folk lore), plačiąja – „liaudies kultūra“.

Folkloras klasifikuojamas į dainuojamą ir sakytinę tautosaką, tačiau ši klasifikacija sąlyginė – būna ir dainuojamos pasakos ar mįslės. Folkloras kaip mokslinė disciplina nagrinėjama folkloristikoje, etnologijoje, kalbotyroje, literatūroje ir (etno)muzikologijoje. Folkloro duomenys labai svarbūs nagrinėjant mitologiją ir religijos istoriją. Modernioji etnologija į folklorą įtraukia ir vadimąją miesto folklorą graffiti, bendravimo būdus telefonu, internetu ir kt.

Folkloras kai kur buvo ar liko svarbi priemonė tautinei identifikacijai, pvz., lietuviams ar estams Sovietų Sąjungoje. Su nepriklausomybe menkėjo folkloro reikšmė. Folkloras išliko sunormintas, stilizuotas, vaidinamas ir tapo savotiška preke turizmui ir eksportui.