Omejadų kalifatas

Šiam straipsniui ar jo daliai reikia daugiau nuorodų į patikimus šaltinius. Jūs galite padėti Vikipedijai įrašydami tinkamas išnašas ar nuorodas į patikimus šaltinius.

Šis straipsnis apie Omejadų sukurtą imperiją. Apie vėlesnę Omejadų dinastijos atšaką skaitykite straipsnyje Kordobos kalifatas.

Omejadų kalifatas (arab. ٱلْخِلَافَة ٱلْأُمَوِيَّة = al-Khilāfah al-ʾUmawīyah), arba Damasko kalifatas – antrasis arabų kalifatas, įkurtas po pranašo Mahometo mirties. Kalifatas gyvavo 661–750 m., jį valdė Omejadų dinastija. Sostinė – Damaskas. Kaip ir prieš juos buvusius Rašidunus ir vėliau valdžiusius Abasidus, juos pripažino beveik visi sunitai.

Omejadų kalifatas arab. ٱلْخِلَافَة ٱلْأُمَوِيَّة al-Khilāfah al-ʾUmawīyah
buvęs kalifatas
← 661 – 750 →
Vėliava
Location of Omejadų kalifatas 750 m.
Sostinė	Damaskas (661–744) Haranas (744–750)
Kalbos	Arabų
Valdymo forma	Paveldimas kalifatas
Kalifas
661–680 (pirmas)	Muavija I
744–750 (paskutinis)	Marvanas II
Era	Ankstyvieji viduramžiai
- Chasano ir Muavijos I sutartis	661 m., 661
- Abasidų revoliucija	750 m.
Valiuta	Dinaras

Omejadų kalifatas didžiausio išsiplėtimo laiku VIII a. vid. valdė teritorijas nuo Al-Andalus (dab. Ispanija) ir Magrebo vakaruose iki Sindo (dab. Pakistanas) ir Transoksianos (dab. Uzbekija) rytuose. Tai – penktoji didžiausia vientisa imperija pasaulio istorijoje.

Istorija

Sufianidai

Arabų kilmės Omejadų dinastija kildinosi iš Mahometo giminaičio Umajo, ir buvo priešiška atšaka tiesioginiams Mahometo palikuonims Hašemitams. Jų atstovas Utmanas buvo išrinktas trečiuoju Rašidunų kalifato kalifu. 656 m. jį nužudžius, Utmaro sūnėnas Muavija I (tuo metu Sirijos vietininkas) pradėjo pilietinį karą su naujai išrinktu (ketvirtuoju) kalifu Ali. Jam pavyko įgyti karinį pranašumą, dėl ko Muavijos armijos užėmė visas Rašidunų kontroliuojamas teritorijas. 661 m. Kufoje nužudžius Ali, Muavija įžengė į buvusio Kalifato sostinę, ir įtikino kitu kalifu išrinkti jį, o ne Ali sūnų Hasaną. Taip jis tapo pirmuoju Omejadų kalifu ir įtvirtino paveldimąją dinastiją. Kalifato sostinę jis įkūrė savo anksčiau valdytame Damaske.

Tiesioginiai Muavijos I palikuonys vadinami Sufianidais. Iš karto po Muavijos I mirties kalifate vėl kilo pilietinis karas (Antroji fitna) dėl kalifo sosto. Sūnus Jazidas I susidūrė su stipriu Ali sūnaus Huseino pasipriešinimu. Pastarasis žuvo Kerbelos mūšyje. Mekoje įsitvirtino kitas pretendentas Abdula ibn al Zubairas.

Marvanidai

Po Jazido I mirties 683 m. trumpam kalifu tapo jo sūnus Muavija II. Tačiau dvi susiklosčiusios politinės grupuotės iškėlė savo kandinatus – pirmojo kalifo palikuonį Abdulą ibn al Zubairą ir tolimą Jazido giminaitį (Omejadą) Marvaną. Pergalę šventė pastarasis, kuris išlaikė Omejadų hegemoniją kalifate, nors ir linija pasikeitė. Jam netrukus mirus, sostą paveldėjo jo sūnus Abd al-Malikas, kuris iš naujo konsolidavo valdžią šalyje, vėl nukariavo Egiptą, Mesopotamiją ir Meką. Nuo tada dinastinių kovų valstybėje sumažėjo ir nusistovėjo paveldėjimo tvarka.

Valdant Marvanidams stabilizavosi vidinė šalies sistema ir kalifatas vėl ėmė plėstis. Buvo nukariauti berberų kraštai vakaruose (Magrebas), ir Kalifato armijos pasiekė Pirėnų pusiasalį, kur 732 m. Tūro mūšyje juos galutinai sustabdė Frankų imperija. 712 m. Kalifato armija pasiekė Indo upę toli rytuose, ir užkariavo Sindą ir Pandžabą. Valdant Hišamui (724–743 m.) vyko karai šiaurės rytuose, kur musulmonai veržėsi į Tocharistaną (Balchą) ir Transoksianą (Samarkandą). Šios tolimos sritys liko menkai kontroliuojamos. Tuo metu visą laiką vyko ir kovos su Bizantijos imperija dėl Mažosios Azijos. Taip apie 743 m. Kalifatas pasiekė savo ekspansijos galybę, tapdamas penktąja didžiausia vientisa imperija pasaulio istorijoje.

Valdant Hišamui kalifo valdžia buvo gana stabili. Jis gerai sutvarkė valstybės aparatą, buvo taupus. Tačiau jo palikuonys sukauptas lėšas greit iššvaistė. Per dvejus metus po Hišamo mirties (743–744 m.) soste pasikeitė trys kalifai. Valstybės aparatas suiro, padėtis kariuomenėje neteko stabilumo. Vienas iš šių trijų kalifų buvo Validas II, kuris nesirūpino valstybės reikalais. Jis garsėjo kaip medžiotojas, poetas ar aktorius. Nesėkmingai konkuruodamas su tikrais menininkais, Validas II švaistė kalifato pinigus. Be to, jis nepaisė tikėjimo reikalavimų, net viešai paniekino Koraną, šaudydamas iš lanko į jo lapus kaip į taikinį. Tokiu jo elgesiu musulmonai pasipiktino ir jį nuvertė.

Hišamo įpėdiniai nebepatenkino visuomenės, vėl suintensyvėjo judėjimai, kurių metu veikė naujai susiformavę sektos, tautiniu (ypač persišku) pagrindu paremtos tapatybės. Vienas svarbiausių tarp jų buvo Hašimijos judėjimas, kurį rėmė daugiausia persai, nepatenkinti arabų kilmingųjų valdymu ir iškėlę naują kandidatą į sostą, Hašemitą Abu al-Abasą. 750 m. Didžiojo Zabo mūšyje Šiaurės Irake Abasidai galutinai nugalėjo Omejadus ir jų paskutinįjį kalifą Marvaną II. Šio giminaitis, Hišamo anūkas Abd ar-Rachmanas pabėgo į vakarus, kur 756 m. įkūrė atskirą dinastinę liniją – Kordobos emyratą.

Valstybės organizacija

Uolos kupolo šventykla Jeruzalėje

Omejadų kalifato visuomenė buvo padalinta į keturias aiškias klases, kurios turėjo skirtingas teises. Tai buvo musulmonai arabai, musulmonai nearabai (mavali), laisvieji kitatikiai (dhimmi: krikščionys, žydai, zoroastristai) ir vergai. Mažėjant dhimi, vis daugėjo už arabus kultūringesnių mavali, kurie įgijo vis didesnę reikšmę šalyje, bet buvo diskriminuojami arabų, kurie valdė svarbiausius postus šalyje. Dėl šių įtampų ir kilo savotiška Abasidų revoliucija ir nuversta Omejadų valdžia.

Valdant Omejadams buvo sukurta daugiau ar mažiau stabili kariuomenės, politinio administravimo sistema, nusistovėjo provincijos, atsirado centrinės valdžios struktūros. Kalifui valstybę administruoti padėjo 6 ministerijos (divanai).

Omejadai buvo puikūs statytojai, puoselėjo menus ir kultūrą. Jų viešpatavimo laikotarpis priklauso Islamo aukso amžiui. Svarbiausi išlikę Omejadų paminklų yra Uolos kupolo šventykla Jeruzalėje, Omeijadų mečetė Damaske, Pranašo mečetė Medinoje ir kt.

Valdovų sąrašas

• Muavija I (Mu’awiya I) 661–680 m.,
• Jazidas I (Yazid I) 680–683 m.,
• Muavija II (Mu’awiya II) 683–684 m.,
• Marvanas I (Marwan I) 684–685 m.,
• Abd al Malikas (Abd al-Malik) 685–705 m.,
• al-Validas I (al-Walid I) 705–715 m.,
• Suleimanas (Sulayman) 715–717 m.,
• Umaras ibn Abd al-Azizas (Umar Ibn Abd al-Aziz) 717–720 m.,
• Jazidas II (Yazid II) 720–724 m.,
• Hišamas (Hischam) 724–743 m.,
• al-Validas II (al-Walid II) 743–744 m.,
• Jazidas III (Yazid III) 744 m.,
• Ibrahimas (Ibrahim) 744 m.,
• Marvanas II (Marwan II) 744–750 m.

Taip pat skaitykite

• Musulmonų užkariavimai Magrebe
• Musulmonų užkariavimai Ispanijoje
• Musulmonų užkariavimai Vidurinėje Azijoje