Samarkandas

Samarkandas – trečiasis pagal dydį Uzbekistano miestas ir Samarkando vilajeto administracinis centras. Miestas įsikūręs Azijos Šilko kelio tarp Kinijos ir vakarų viduryje. Dauguma Samarkando gyventojų (90 %) kalba tadžikiškai. 2001 m., po keleto nutrūkusių bandymų, UNESCO įtraukė šį 2700 metų senumo miestą į Pasaulio paveldo sąrašą – „Samarkandas – kultūrų kryžkelė“.

Samarkandas uzb. Samarqand, Самарқанд
Medresių kompleksas

Samarkandas 39°39′0″ š. pl. 66°57′0″ r. ilg. / 39.65000°š. pl. 66.95000°r. ilg. / 39.65000; 66.95000 (Samarkandas)

Laiko juosta: (UTC+5)

Valstybė	Uzbekija
Vilajetas	Samarkando vilajetas
Rajonas	rajonas

Gyventojų (2008)	596 300
Altitudė	702 m

Vikiteka	Samarkandas

UNESCO	(angl.) (pranc.): 603

Istorija

Samarkandas senovėje

Samarkando apylinkėse žmonių gyvenimo pėdsakai randami nuo paleolito laikų. Samarkandas – vienas seniausių pasaulio miestų, klestintis dėl savo patogios padėties prekybiniame Šilko kelyje, jungiančiame Kiniją ir Europą. Buvo laikų, kai Samarkandas buvo svarbiausias Vidurinės Azijos miestas, tačiau didžiąją savo istorijos dalį miestas prabuvo pavergtas Persijos. Įkurtas maždaug 600 m. pr. m. e.,^[1] Samarkandas jau buvo tapęs Achemenidų dinastijos Sogdianos satrapijos sostine, kai 329 m. pr. m. e. Persiją užkariavo Aleksandras Makedonietis. Valdant Sasanidų dinastijai Samarkandas suklestėjo ir tapo vienu svarbiausiu Persijos imperijos miestų.

712 m. iš vakarų tiurkų miestą užkariavo arabai (atvertę šią teritoriją į islamą). Vėliau valdė persų Samanidai, Karachanidai, turkai seldžiukai, Karakitajai ir Chorezmšachai, o 1220 m. užgrobė Čingischano vadovaujami mongolai, kurie miestą sugriovė.

Valdant Abasidų dinastijai, 751 m., iš dviejų kinų belaisvių, paimtų po Talaso mūšio, buvo išgauta popieriaus gamybos paslaptis, o Samarkande buvo įkurtasis pirmasis islamo pasaulio popieriaus malūnas. Vėliau išradimas paplito likusioje islamiškojo pasaulio dalyje, o galiausiai ir Europoje (arba per Ispaniją, arba kryžiaus žygių metu).

VI–XIII a. Samarkandas buvo didesnis ir turėjo daugiau gyventojų negu šiais laikais, tačiau po mongolų užkariavimo tik nedidelė gyventojų dalis išgyveno. Nepaisant to Samarkandą dar bent kartą užpuolė chanas Barakas, norėdamas prisiplėšti turtų kariuomenės išlaikymui. Prireikė daugelio dešimtmečių, kad miestas atsigautų po šių nelaimių.

1370 m. Timūras (Tamerlanas) nusprendė paversti Samarkandą savo imperijos, besidriekusios nuo Indijos iki Turkijos, sostine. Per 35 metus jis pastatė naują miestą ir apgyvendino jį amatininkais iš visų užgrobtų teritorijų. Timūras garsėjo kaip išmintingas ir dosnus valdovas, o Samarkandas išaugo į Transoksianos regiono centrą.

Jo anūkas Ulugbekas valdė šalį 40 metų. Samarkande Ulugbekas įkūrė mokyklą, vienijusią iškilius astronomus ir matematikus. Ulugbekas taip pat laikomas uzbekų kalbos ir uzbekų tautos pradininku.

1507 m. timūridus išstūmė uzbekų Šabanidų dinastija. XVI a. Šaibanidai perkėlė sostinę į Bucharą, o Samarkandas ėmė degraduoti. XVIII a., po Persijos karvedžio Nadiro Šacho atakos, miestas buvo apleistas.

1868 m., po pulkininko Abramovo šturmo, miestą užėmė Rusija

1868 m., po pulkininko Abramovo šturmo, miestą užėmė Rusija. Netrukus po to nedidelis 500 rusų garnizonas buvo užpultas. Puolimui vadovavo Abdula Malikas Tura, maištingas vyresnysis Bucharos emyro sūnus, ir rusams ataką pavyko atlaikyti tik patyrus didelių nuostolių. Abramovas, tuomet jau generolas, tapo pirmuoju karinės apskrities, rusų įkurtos palei Zeravšano upę, gubernatoriumi. Samarkandas tapo apskrities administracijos centru. Vėliau miestas tapo Rusijos Turkestano Samarkando srities sostine, o jo svarba dar labiau išaugo 1888 m. pastačius Transkaspijos geležinkelį. 1925 m. miestas tapo Uzbekijos SSR sostine, o 1930 m. sostinė perkelta į Taškentą.