Jordanijos istorija

Šiam straipsniui ar jo daliai trūksta išnašų į patikimus šaltinius. Jūs galite padėti Vikipedijai pridėdami tinkamas išnašas su šaltiniais.

Jordanijos istorija – Jordanijos teritorijoje egzistavusių tautų ir valstybių raida nuo seniausių laikų iki dabarties.

Regionai

Svarbiausia Jordanijos teritorija, kur koncentruojasi beveik visi gyventojai, apima tik siaurą kalnuotą Jordanijos valstybės vakarinį ruožą. Šis ruožas yra pietrytinė Istorinės Sirijos (Levanto) dalis, neretai dar vadinama Užjordane (arba Transjordanija). Ji tęsiasi tolyn į šiaurę iki pat Antilibano kalnų (t. y. apima ir dalį pietvakarių Sirijos.

Užjordanė pati yra sudaryta iš nedidelių, bet geografiškai skirtingų regionų. Iš pietų į šiaurę jie yra išsidėstę taip:

• Edomas (Idumėja) – piečiausias regionas, esantis iš karto į pietus nuo Negyvosios jūros;
• Moabas – į rytus nuo Negyvosios jūros;
• Gileadas – į rytus nuo Jordano upės, tarp Negyvosios jūros pietuose ir Jarmuko upės šiaurėje;
• Amonas – į rytus nuo Gileado;
• Golano aukštumos – į rytus nuo Jordano upės, į šiaurės rytus nuo Galilėjos ežero;
• Nukrahas (antikinė Batanėja) – į rytus nuo Golano;
• Džaiduras (antikinė Iturėja) – į šiaurę nuo Nukraho;
• Ladžatas (antikinė Trahonitis) – į šiaurės rytus nuo Nukraho;
• Hauranas (antikinė Auranitis) – į rytus nuo Nukraho;

Senovėje Užjordanė buvo laikoma didesnio regiono Kanaano dalimi, o musulmoniškais laikais kartais laikoma išplėstinio Palestinos regiono dalimi.

Priešistorė

Žmogaus pėdsakų Jordanijos teritorijoje randama jau nuo paleolito. IX tūkst. pr. m. e. prasidėjus neolitui, klimatas stipriai atšilo, ir rytinėje teritorijos dalyje susiformavo beveik negyvenama dykuma. Vakarinė Jordanija, pasižyminti tinkamomis žemdirbystei žemėmis, tuo tarpu, buvo vienas pasaulio civilizacijos židinių. Čia gyvenę žmonės ėmė gyventi sėsliai gyvenvietėse, augino javus ir ankštinius, žiedė keramiką. Didžiausia to meto gyvenvietė Jordane buvo Ain Ghazalis dab. Amano miesto teritorijoje.

Senovės Jordanija

Palestinos karalystės IX a. pr. m. e.

Ankstyvojo bronzos amžiaus, (3200–1950 m. pr. m. e.) laikais, kaip ir kitose Istorinės Sirijos teritorijose, Jordanijoje nesusikūrė didelės imperijos, tačiau susiformavo aukšto lygio miesto kultūra. Tiesa, skirtingai nei Mesopotamijoje ar Egipte tuo metu, vietos miestai valstybės nenaudojo rašto. Nuo 2300 m. pr. m. e. didesni miesteliai sunyko, ir visuomenė grįžo prie smulkių gyvenviečių sistemos. Kol kas nėra aišku, dėl ko šis pokytis įvyko.

Viduriniame bronzos amžiuje (1950–1550 m. pr. m. e.) senovės civilizacija Jordanijoje pasiekė didžiausią klestėjimą. Derlingų teritorijų šiaurėje ir viduryje suklestėjo dideli miestai valstybės, kaip kad Amanas, Irbidas, Pela. Likusioje teritorijos dalyje, tuo tarpu, viešpatavo klajokliai semitai, vadinamieji šasu. Svarbiausios gyvenvietės ėmė jungtis į prekybinius kelius. Užjordanė tapo svarbiu regionu, kuriuo ėjęs kelias jungė šiaurės Siriją su Raudonąja jūra ir iš kurio prasidėjo karavanų keliai į Arabiją. Vėliau šis kelias buvo žinomas kaip Karalių kelias. II tūkst. pr. m. e. politiškai ir kultūriškai Jordano teritorija buvo stipriai veikiama Egipto (iš pradžių Vidurinės, vėliau – Naujosios karalysčių).

XII a. pr. m. e. Egiptui nusilpus nuo jūros tautų antpuolių, Sirijoje susidarė vakuumas, kurio metu atsirado prielaidos susiformuoti vietos valstybingumui. Tuo metu Užjordanėje susiformavo trys karalystės: Amonas, Moabas ir Edomas. Suklestėjo prekybiniai miestai Rabat Amonas, Dhibanas, Buseira. Karalystės buvo labai svarbios tarpininkės prekyboje su Jemenu.

Nuo VIII a. pr. m. e. karalystės neteko valstybingumo, ir nuo tada čia viešpatavo Asirijos imperija, vėliau – Naujoji Babilono karalystė, dar vėliau – Achemenidų imperija ir Makedonijos imperija. Po Aleksandro Makedoniečio užkariavimų Jordanijos teritoriją valdė Seleukidų imperija. Helenizmo įtakoje visame regione paplito graikų kultūra, miestai pervardinti graikiškais pavadinimais arba įkurti nauji. Tarp jų svarbiausi buvo Filadelfija, Gerasa, Pela, Um Kaisas ir kt. Dalis miestų šiaurinėje Jordanijoje susivienijo į Dekapolį. Silpstant Seleukidų politinei centralizacijai, II a. pr. m. e. pietinėje Užjordanėje susiformavo Nabatėjų karalystė su sotine Petra, kuri kontroliavo pelningus kelius su Arabija.

64 m. pr. m. e. Romos imperija inkorporavo Dekapolį į savo imperiją, o Nabatėja išlaikė nepriklausomybę. Tik 106 m. ji savanoriškai įsijungė į Romos imperiją ir tapo Arabijos provincija. Ši egzistavo iki 390 m., kol perėjo Bizantijos imperijai.

Arabų valdymas

Po Sirijos įjungimo į Kalifatą VII a., pirmą kartą panaudotas arabiškas Jordanijos vardas: al-Urdun. Jordanija buvo administruojama kaip vienas iš penkių Sirijos (aš-Šam) provincijos (džundų). Tuo metu vietos populiacija stipriai arabizuota ir islamizuota.

Po Abasidų kalifato subyrėjimo, Jordanijos teritoriją valdė svetimšalės dinastijos iš Egipto (Tulunidai (868–905), Ikšididai (935–969), Fatimidai (969–1171), Ajubidai (1169–1250), Mameliukai (1250–1517)), Mesopotamijos (Seldžiukai) ar Sirijos (Hamdanidai ir Zengidai (1127–1222)), tačiau savo valstybingumo šalis neturėjo.

Osmanų valdymas

Osmanų imperijoje (1516–1918) Jordanija priklausė Damasko vilajetui.

Britų valdymas

Britų Palestinos mandatas 1920 m.

Yrant Osmanų imperijai, po I pasaulinio karo (1919 m.) Jordanija atiteko Britų imperijai, kaip Britų Palestinos mandato rytinė dalis. [1923]] m. jo sudėtyje sukūrus Užjordanės emyratą, Jordanas ėmė formuotis kaip atskiras politinis vienetas, nusistovėjo jo sienos.

Nepriklausomybė

Iš karto po II pasaulinio karo, 1946 m., perbraižant politinį žemėlapį, Jordanijai suteikta nepriklausomybė, ir tais pačiais metais ji pervardinta Jordanijos Hašemitų karalyste (buvęs emyras pradėjo tituluotis karaliumi).

Nuo pat nepriklausomybės Jordanijos istorija yra formuojama jos santykių su vakariniu kaimynu Izraeliu. 1949 m. ji aneksavo iš Izraelio Vakarų krantą, o 1967 m. jį Izraelis atsiėmė. Pašonėje vykstantis karas lėmė masines palestiniečių migracijas į Jordaniją. Kintanti šalies etninė sudėtis nulėmė etninius konfliktus tarp migrantų ir vietinių arabų. Sunkėjanti vidaus padėtis skatino suvaržyti iš pradžių suteiktas laisves ir teises: per didžiąją dalį Šaltojo karo šalis gyveno komendanto valandos režimu.

Pasibaigus Šaltajam karui, 1994 m. Jordanija sudarė taiką su Izraeliu, pradėta šalies ekonomikos, politikos, visuomenės liberalizacija. Šalis turi vieną laisviausių rinkos ekonomikų Artimuosiuose Rytuose.

Azijos šalių istorija

Afganistanas | Armėnija | Azerbaidžanas | Bahreinas | Bangladešas | Brunėjus | Butanas | Egiptas | Filipinai | Gruzija | Indija | Indonezija | Iranas | Irakas | Izraelis | Japonija | Jemenas | Jordanija | Jungtiniai Arabų Emyratai | Kambodža | Kataras | Kazachija | Kinija | Kipras | Kirgizija | Kuveitas | Laosas | Libanas | Malaizija | Maldyvai | Mongolija | Mianmaras | Nepalas | Omanas | Pakistanas | Pietų Korėja | Rytų Timoras | Rusija | Saudo Arabija | Singapūras | Sirija | Šiaurės Korėja | Šri Lanka | Tadžikija | Tailandas | Turkija | Turkmėnija | Uzbekija | Vietnamas