Zbignevas Olesnickis
Zbignevas Olesnickis (lenk. Zbigniew Oleśnicki), Zbignevas iš Olesnicos (lenk. Zbigniew z Oleśnicy; 1389 m. gruodžio 5 d. (Sienas, Mazovijos vaivadija, Lenkija) – 1455 m. balandžio 1 d.) – įtakingas Lenkijos valstybės veikėjas, dvasininkas, Krokuvos vyskupas (1423–1455 m.) ir kardinolas (nuo 1449 m.), buvęs Jogailos karališkasis sekretorius, Vladislovo III mažametystės laikais – faktinis regentas.
Būdamas 20 m. buvo Lenkijos karaliaus Jogailos sekretorius, kartu su Jogaila 1410 m. liepos 15 d. dalyvavo Žalgirio mūšyje.[1] Buvo Jogailos favoritas, dalyvavo sprendžiant svarbiausius karalystės klausimus. Jo įtaka karaliui padėjo kovoti su husitais, kuriuos užjautė Jogaila.
1423 m. liepos 9 d. buvo paskirtas Krokuvos vyskupu.
1433 m. buvo pasiųstas į karaliaus legatu į Katalikų bažnyčios Florencijos susirinkimą, kur siekė draugiškai sutarti su abiem priešiškomis partijomis.
1439 m. popiežius Eugenijus IV paskyrė jį kardinolu. Kardinolu tapęs Zbignevas Olesnickis įtaka ėmė nusileisti tik karaliui. Kazimierui IV dažnai išvykstant į Lietuvą Olesnickis tvarkydavo karalystės reikalus. Jis buvo laikomas vienu iš dviejų svarbiausių Lenkijos magnatų. Antrasis buvo Jan Tęczyński.[2]
1449 m., mirus Gniezno arkivyskupui ir Lenkijos primui Wincenty Kot, šiuos postus užimti pasiūlė Olesnickiui, bet šis atsisakė. Tuomet šiuos postus užėmė politinis Olesnickio priešininkas vyskupas Władysław Oporowski.[3]
Olesnickis visokeriopai palaikė imperinę srovę Lenkijos politikoje. Pagrindinės jo politikos linijos buvo:
- visiškai asimiliuoti Lietuvos didžiąją kunigaikštystę ir iš Bohemijos karalystės prisijungti Sileziją;
- su Vengrijos karalyste rengti kryžiaus žygius prieš Osmanų imperiją, kad Lenkijos žemės išsiplėstų iki Juodosios jūros.
Vladislovo III tapimas Vengrijos karaliumi buvo žingsnis ta kryptimi, nors tam smarkiai prieštaravo dalis Lenkijos magnatų. Tačiau šios ambicijos žlugo karaliui Vladislovui III žuvus Varnos mūšyje.
Būdamas labai išsilavinęs Zbignevas Olesnickis palaikė menus ir studijas visais būdais, ir jam vyskupaujant Krokuvos akademija (būsimas Jogailos universitetas) klestėjo jo dėka. Kronikininkas Janas Dlugošas buvo Olesnickio sekretorius.
Stabdydamas husitizmo plitimą jis pakvietė į Vroclavą pranciškoną inkvizitorių Giovanni da Capistrano, o pranciškonus minoritus – į Krokuvą. Pakviestasis da Capistrano buvo žinomas savo priešiškumu žydams, su kuriais kovojo tiek Lenkijoje, tiek kitose šalyse. Olesnickio antižydiškumas pasireiškė ir tuo, kad jis griežtai pasmerkė Kazimierą IV už tai, kad šis 1453 m. patvirtino Kazimiero III pakantumo žydams politiką. Olesnickio įtaka pasireiškė ir 1454 m. Nešavos statutuose, kur buvo įtrauktas žydų teisių apribojimas, kai jos prieštarauja kanonų teisei. Dar vienas punktas, tiesa praktikoje nenaudotas, buvo reikalavimas, kad Lenkijos žydai dėvėtų aiškiai atskiriamus drabužius.
Išnašos
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]- ↑ Zbigniew Olesnicki. in Catholic Encyclopedia
- ↑ Tęczyńscy Archyvuota kopija 2014-07-14 iš Wayback Machine projekto., PWN Encyklopedia
- ↑ Bernadeta Kruszyk, Władysław Oporowski Archyvuota kopija 2011-09-04 iš Wayback Machine projekto., Poczet Arcybiskupów Gnieźnieńskich, Archidiecezja Gnieźnieńska
Nuorodos
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]| Romos katalikų bažnyčios vadovai | ||
|---|---|---|
| Prieš tai: Wojciech Jastrzębiec |
Krokuvos vyskupas 1423–1455 |
Po to: Tomasz Strzępiński |