Pereiti prie turinio

Seksualumas

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Seksologija

Seksualumas (lot. sexualis – 'susijęs su lytimi, seksu') – tai sąvoka, apimanti su lytimi ir seksu susijusius jausmus, artimumą (intymumą) bei elgesį tarp žmonių. Seksualumas dažnai yra tam tikras meilės, simpatijos ar dėmesio patraukimo būdas: tam tikra apranga, elgsena, bendravimo būdas (flirtas).

Mokslas, nagrinėjantis žmogaus seksualumą, vadinamas seksologija. Žmogaus seksualumas apima labai daug įvairių elgesio manierų ir procesų, kurie turi fiziologinius, psichologinius, socialinius, kultūrinius, politinius, religinius ir dvasinius pagrindus. Be to, seksualumą nagrinėja ir filosofija (ypač etika ir moralė) bei teologija. Menas kaip kultūros išraiška iš dalies nusako tam tikros visuomenės grupės, kultūros ar laikmečio požiūrį į seksualumą. Beveik visose kultūrose yra teisiškai apibrėžtos vienokios ar kitokios seksualumo išraiškos formos, kurios yra įvairios priklausomai nuo kultūros, šalies ir laikmečio.

Evoliucinė teorija

[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Žmonės yra vieni iš 3 proc. pasaulyje egzistuojančių monogamiškų žinduolių. Tačiau įvairiose kultūros monogamiški santykiai labiau paplitę nei poligamiški. Evoliucinė teorija teigia, kad vyrų ir moterų paskatos, tiek trumpalaikių, tiek ilgalaikių santykių perspektyvoje skiriasi. Trumpalaikiuose santykiuose vyrams svarbesnė lytinių partnerių įvairovė bei jų išvaizda, moterims – dominuojančių, protingų, kūrybingų partnerių asmenybės savybės. Ilgalaikiuose santykiuose vyrai labiau linkę rinktis jaunas, vaisingo amžiaus merginas. Moterims svarbesnis vyrų brandumas, jų finansiniai ištekliai, ambicijos, socialinė padėtis.[1][2][3]

Lytinė pakraipa

[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Pasak A. Giddenso, visose visuomenėse dauguma žmonių yra heteroseksualai – jie jausminiams ryšiams ir seksualiniams malonumams ieško priešingos lyties. Kiekvienoje visuomenėje heteroseksualumas sudaro santuokos ir šeimos pagrindą. Tačiau gyvuoja daug mažumų, turinčių savus seksualinius skonius bei poreikius. Kitiems žmonėms būdingas homoseksualumas, biseksualumas, transseksualumas.[4]

Vakarų kultūroje

[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Vakarų nuostatas seksualinės elgsenos atžvilgiu stipriausiai formavo krikščionybė. Tiesa, įvairios sektos skirtingai žvelgia į seksualumo vietą gyvenime, bet apskritai krikščionybė vadovavosi pagrindine nuostata – nepasitikėti jokia seksualine elgsena, išskyrus tą, kurios reikia giminei pratęsti. Krikščionybė smerkia nevedybinius lytinius santykius, masturbaciją, kontracepciją, homoseksualius santykius ir kt.[5]

XIX a. religinius seksualumo pagrindus iš dalies pakeitė medicinos nuostatos. Tačiau dauguma ankstyvųjų raštų, sukurtų gydytojų, seksualinę elgseną apibūdina taip pat griežtai kaip ir bažnyčia. Kai kurie autoriai manė, kad bet koks seksualinis aktyvumas, nesusijęs su giminės pratęsimu daro fizinę žalą. Viktorijos laikais nestigo seksualinės veidmainystės. Manyta, kad doros moterys yra frigidiškos, o sutuoktinių meilę priima tik iš pareigos. Kita vertus, didmiesčiuose klestėjo prostitucija, kuri dažnai būdavo toleruojama, o palaidos moterys laikytos visiškai kita rūšimi, nepanašia į jų garbiąsias seseris. Iš pažiūros santūrūs ir dori vyrai lankydavosi pas prostitutes ar meilužes, į tai žvelgta atlaidžiai. Tačiau, jei paaiškėdavo, kad meilužį turi moteris, visuomenė pasmerkdavo jos elgesį ir viešai jos šalindavosi. Skirtingi požiūriai į vyrų ir moterų lytinį aktyvumą sukūrė dvigubą standartą, kuris ilgai gyvavo ir kurio liekanos reiškiasi iki šiol.[6]

  1. Muehlenbein, Michael P. (2010). Human Evolutionary Biology. Cambridge: Cambridge University Press. ISBN 978-1-139-77916-6. OCLC 818817541.
  2. Conroy-Beam, Daniel; Goetz, Cari D. & Buss, David M. (2015-01-01), Olson, James M. & Zanna, Mark P., eds., Chapter One - Why Do Humans Form Long-Term Mateships? An Evolutionary Game-Theoretic Model, 51, Academic Press, p. 1–39, doi:10.1016/bs.aesp.2014.11.001. Nuoroda tikrinta 25 vasario 2023  PDF
  3. Buss, David M. (2016). The evolution of desire: strategies of human mating. New York: Basic Books. ISBN 978-0-465-09776-0.
  4. Giddens Anthony 2005: Sociologija (Poligrafija ir informatika.: Kaunas)
  5. „Catechism of the Catholic Church: The Sixth Commandment“. vatican.va. Nuoroda tikrinta 3 July 2015.
  6. „Sex & Sexuality“. www.vam.ac.uk (anglų). Nuoroda tikrinta 2018-01-04.