Rezistencija

Šiam straipsniui ar jo daliai trūksta išnašų į patikimus šaltinius.
Jūs galite padėti Vikipedijai pridėdami tinkamas išnašas su šaltiniais.

Rezistencija (lot. resistentia – pasipriešinimas, resistere – priešintis, atsispirti) arba Pasipriešinimas – naujausiųjų laikų agresoriaus užgrobtos šalies ar jos dalies gyventojų kovos už laisvę sąjūdis, turintis savarankišką strategiją ir taktiką.

Samprata

Rezistencijos sąvoką paskleidė 1940 m. sausio 22 d. gen. Šarlis de Golis per Londono radiją kviesdamas savo tautiečius okupuotos Prancūzijos dalyje priešintis (rezistuoti) okupantams.

Rezistencija reiškia:

veiksmą – priešintis;
tam tikrų pasipriešinimo veiksmų visumą;
moderniosios (naujausiųjų laikų) istorinį reiškinį.

Istorinėje perspektyvoje rezistencinio pobūdžio veiksmais yra visos pavergtųjų kovos su pavergėjais ar užpuolikais (nacionalinio išsivadavimo sąjūdžiai, sukilimai, partizaniniai karai, pogrindžiai).

Mokslinė sąvoka „rezistencija“ (dgs. rezistencijos) naudojama tik XX a. istoriniams įvykiams, kuriuos sąlygojo trys pagrindiniai veiksniai:

valstybinis totalitarizmas,
tarptautinės teisės raida, nuo XX a. 3 deš. faktiškai panaikinusi aneksijos galimybę,
pasipriešinimo veiksmų visuotinumas (totalumas).

Klasifikacija

Rezistencija skirstoma į organizuotą ir neorganizuotą (gaivališką, spontanišką) pasipriešinimą. Kai kurie tyrinėtojai (Gene Sharp) skiria dar ir tarpinį arba visuotinį (totalinį) pasipriešinimą.

Organizuotas pasipriešinimas – pasipriešinimo kovos veiksmai, vykdomi pagal ypatingus kokios nors pasipriešinimo organizacijos nurodymus, arba tokie, kuriuos reikia iš anksto numatyti (planuoti), parengiant grupes.
Gaivališkas pasipriešinimas – jokios specialios vadovaujančios grupės iš anksto neplanuotas, neorganizuotas ir nepaskelbtas pasipriešinimas. Dažniausiai tai būna reakcija į priešininko veiksmus ar politiką, maištas, riaušės.
Tarpinis arba visuotinis (totalinis) pasipriešinimas – pasipriešinimas, kada nuostatos ir veiksmai iš anksto numatyti nurodymuose, orientuojančiuose tam tikrai klausimais priešintis visiems suinteresuotiems asmenimis ir grupėms. Iškilus staigios gynybos būtinybei šiuos veiksmus gali vykdyti visi nukentėjusieji, nelaukdami pareigūnų ar vadovybės specialių nurodymų. Šioje sampratoje suverenios tautos pasipriešinimas niekada nebūna gaivališkas, neorganizuotas, o spontaniškumo protrūkiai visuomet yra organizuoto pasipriešinimo galios šaltinis.

Pagal savo apimtį rezistencija (pasipriešinimas) gali būti masinė (visuotinė) arba pavienė (mikropasipriešinimas).

Masinė (visuotinė) rezistencija – plačiai paplitę gyventojų pasipriešinimo ar nepaklusnumo veiksmai.
Pavienė rezistencija (mikropasipriešinimas) – pavienių asmenų arba labai mažų, dažnai laikinų grupių pasipriešinimas. Šis veiklos būdas leidžia priešintis toliau ir tada, kai, griebdamiesi griežčiausių represijų užgrobėjai išblaško, užvaldo arba sunaikina didesnes organizacijas bei institucijas, kurios buvo pasipriešinimo atramos punktai. Pavyzdys – XX a. 7–9 dešimtmečių TSRS disidentai.

Pagal tai, kokioje srityje bręsta ir vyksta konfliktas tarp užgrobėjo ir rezistentų, pasipriešinimas gali būti politinis, ekonominis, visuomeninis (socialinis), ideologinis ar kultūrinis.

Politinis pasipriešinimas – kova, vykdoma politinėmis (plačiąja prasme, kada karas suprantamas kaip politikos dalis) priemonėmis, siekiant politinių tikslų (valstybinės nepriklausomybės, valdžios), tai yra pogrindžio, partizanų kariniais ar nesmurtiniais veiksmais, opozicijos veikla.
Ekonominis pasipriešinimas – kova, vykdoma ekonominėmis priemonėmis, ypač streikais, ekonominiu boikotu ir ekonomine intervencija (sabotažu).
Visuomeninis (socialinis) pasipriešinimas – kova, vykdoma visuomeninės veiklos priemonėmis, siekiant socialinio išlikimo ar demokratinių principų realizacijos: spaudos, susirinkimų, žodžio laisvės; tai yra protestais, kūryba, spaudos leidimu, susirinkimų organizavimu, nepaisant grobikų įvesto režimo draudimų.
Ideologinis pasipriešinimas – kova, stengiantis sulaikyti žmonių grupės, tautos, visuomenės persiėmimą priešiška ideologija.
Kultūrinis pasipriešinimas – atkaklus savo tautos ar bendruomenės gyvenimo būdo, kalbos, papročių, tikėjimo, elgsenos, socialinės struktūros ir savitumo laikymasis, nepaisant kitos, viešpataujančios kultūros spaudimo viso to atsisakyti ir priimti svetimas vertybes.

Pagal kovos veiksmų pobūdį Rezistencijoje skiriamos kelios formos: parlamentinė demokratija, nebendradarbiavimas, nepaklusnumas, protestas, pogrindis, partizanų sąjūdis, sukilimas, įprastinis karas.

Nuorodos, šaltiniai

K. Kasparas. Teorinė Pasipriešinimo samprata ir klasifikacija // Laisvės kovų archyvas. T. 20. K. 1997.