Postimpresionizmas

Polis Sezanas, „Vaza su gėlemis“ (1876)

Postimpresionizmas (lot. post – po + impresionizmas) – XIX a. pabaigos – XX a. pradžios modernistinės dailės kryptys ir grupuotės, kurios pasireiškė Prancūzijoje po impresionizmo. Postimpresionistų kūryboje atsisakoma impresionistinių metodų, pabrėžiamas ryšys tarp vaizduotės ir objektyvios tikrovės, siekiama jausmų ir proto sintezės, savitos regimųjų įspūdžių išraiškos.

Postimpresionizmo dailėje atsispindėjo sudėtingi Vakarų Europos kultūros krizės momentai, reiškėsi įvairios, kartais viena kitai priešingos, kūrybinės individualybės.

Postimpresionizmo pradžia laikoma paskutinė (aštuntoji) impresionistų paroda, kuri 1886 m. įvyko Paryžiuje. Postimpresionizmo terminas pradėtas vartoti anglų dailės kritiko R. E. Fry prancūzų dailės parodos metu Londone, 1910–1911 m. Jis labiausiai siejamas su prancūzų tapytojų P. Sezano, V. van Gogo, P. Gogeno ir A. de Tulūzo-Lotreko kūryba. Postimpresionizmui iš dalies priskiriama ir tapytojų neoimpresionistų Ž. Sera, P. Sinjako, simbolistų ir kluazonistų O. Redono, E. Bernaro, L. Anketeno, nabių P. Bonaro, E. Viujaro, Moriso Denio, Polio Seriuzjė, vėlyvoji E. Dega, O. Renuaro kūryba, Anri Ruso primityvizmas.

Lietuvoje postimpresionizmo bruožų būta XX a. trečiojo dešimtmečio pabaigos – 4 dešimtmečio dailėje (J. Vienožinskio, A. Valeškos, V. Vizgirdos, A. Samuolio peizažai).

Galerija

Postimpresionistų tapybos pavyzdžiai:

• 
  „Žvaigždėta naktis“, 1889 m., aut. Vincentas van Gogas
• 
  „Manao Tupapau“, 1892 m., aut. Polis Gogenas
• 
  „Kortų lošėjai“, 1894−95 m., aut. Polis Sezanas
• 
  „Mulen Ruže“, 1892−95 m., aut. Anri de Tuluz-Lotrekas