Plytų stilius

Rusijos istorijos muziejus (Raudonoji aikštė, Maskva)

Plytų stilius – architektūrinio stiliaus kryptis, XIX a. antroje pusėje–XX a. pradžioje plėtota Rusijoje ir gretimuose regionuose. Pavadintas pagal pastatų fasadų apdailos metodą, kai naudojamas atviras plytų mūras su natūralios spalvos ir tekstūros plytomis be tinko ar kito apdailos sluoksnio. Taip pat buvo mūrijamos kelių spalvų paprastos ir profilinės plytos, įskaitant polichromines, su keraminių plytelių, terakotos ir akmens fragmentais. Derinamos kelių spalvų paprastos ir profilinės plytos, akmens intarpai. Vakarų Europos šalyse ši pakraipa vadinama medžiagų stiliumi (Materialstil). Priskiriama eklektikai (vieningos formų raiškos neturėjo). Fasadų dekoras galėjo būti įmantrus, su gausiais ir sudėtingais plytų ornamentais, o kartais paliekamas visai paprastas. Tokia architektūra laikyta racionalesne ir ekonomiškesne už tinkuotą, nes fasadai buvo palyginti ilgaamžiai, nereikėdavo jų tvarkyti, perdažyti.

Plytų stilius susiformavo Sankt Peterburge kūrusių architektų Karlo Rudolfo Bernhardo, Haraldo Juliaus fon Bose, Rudolfo Želazievičiaus, Jeronimo Kitnerio, Karolio Šmidto, Piotro Tamanskio ir Viktoro Šreterio projektuose. Taip pat meninėmis plytų savybėmis naudojosi rusų stiliaus architektai Vladimiras Šervudas, Alfredas Parlandas ir kiti.

Istorija

Plytų stiliui susiformuoti padėjo plytų gamybos plėtra, naujų technologijų taikymas (ypač žiedinės degimo krosnies, kurią 1858 m. užpatentavo vokiečių inžinierius F. E. Hofmanas). Prie šio stiliaus ištakų priskirtina Karlo Frydricho Šinkelio ir vadinamosios Berlyno mokyklos „raudonojo akmens architektūra“ (Backsteinbaukunst), Eženo Violė le Diuko racionalistinė neogotikos koncepcija, įkūnyta Hendriko Berlagės Biržos pastate Amsterdame, 1897–1903 m.

Rusijos imperijoje pastatai netinkuotais fasadais daugiausia buvo pramonės ir sandėlių pastatai, kareivinės, parkų paviljonai, masiniai gyvenamieji namai, geležinkelio stotys, ligoninės, mokyklos. Rusijoje terminas „plytų stilius“ buvo vartojamas visų pirma apibūdinti Viktoro Šreterio eklektiškiems pastatams. Laikui bėgant stiuko lipdinių apdailos nebuvimas tapo madingu ir pradėti statyti „mūriniai“ pastatai, kurie dabar priskiriami racionaliam modernizmui, neoklasicizmui ir rusų stiliui.

Sovietmečiu netinkuoti raudonų plytų namai buvo įprasti XX a. 3-4 dešimtmečiais masinėje gyvenamųjų pastatų architektūroje, pasižymėjusioje supaprastinto konstruktyvizmo stiliumi, ir „paprastų“ stalininių namų, pirmiausia prieškario, architektūroje. Po to, kai 1955 m. buvo paskelbtas dekretas dėl kovos su „architektūriniais pertekliais“, tinkas taip pat buvo priskirtas prie „pertekliaus“. Iki Sovietų Sąjungos žlugimo mūriniai gyvenamieji pastatai (Chruščiovo, Brežnevo ir kitų vadovų valdymo eroje) ir dauguma kitų pastatų buvo statomi netinkuoti, reprezentuojantys standartines funkcines „dėžutes“ iš labiausiai paplitusių baltų silikatinių plytų. Daugeliu atvejų baltiems fasadams dekoruoti buvo priderinamos spalvotos plytos, pirmiausia raudonos, iš jų suformuojamos atskiros fasado dalys ar sienų raštai.

Lietuvoje

Lietuvoje plytų stilių reprezentuoja pastatai, kuriuos projektavo architektai Michailas Prozorovas, Nikolajus Andrejevas, Vaclovas Michnevičius. Vieni žinomiausių šio stiliaus objektai: Vilniaus Halės turgus (1904), Kauno tvirtovės pastatų kompleksas (1881–1914), Kauno Saulės gimnazija (1912) ir kt. Buvo pastatyta dvarų sodybų, ūkinių ir kitų pastatų.

Klaipėdos krašte šį stilių formavo vokiečių architektūros įtaka, vadinamoji Materialstil pakraipa: Klaipėdos geležinkelio stotis (1875), Klaipėdos Luizės gimnazija (1891), Klaipėdos centrinis paštas (1890, arch. H. Schoede).

Galerija

• 
  Senoji gaisrinė, Vilnius
• 
  Dautarų dvaras (Mažeikių raj.)
• 
  Birža, Amsterdamas (Olandija)
• 
  K. Markso g., Minskas (Baltarusija)
• 
  Vandens bokštas, Vinica (Ukraina)
• 
  Frometo namas, Kijevas (Ukraina)