Pju

Pyu Ancient Cities* (Senoviniai pju miestai)
Pasaulio paveldo sąrašas

Vieta	Mianmaras
Tipas	Kultūros
Kriterijus	ii, iii, iv
Nuoroda	(angl.) (pranc.): 1444
Regionas**	Azija
Įrašymo istorija
Įrašas	2014 (38-oji sesija)
Vikiteka:	Pju
* Pavadinimas, koks nurodytas UNESCO sąraše. ** Regionas pagal UNESCO skirstymą.

Pju (angl. Pyu) – senovinė tauta, I mūsų eros tūkstantmetyje gyvenusi Iravadžio upės baseino aukštutinėje dalyje (Aukštutiniame Mianmare) ir sukūrusi to paties pavadinimo miestų-valstybių civilizaciją. Šios tautos statyti miestai yra įtraukti į UNESCO pasaulio kultūros paveldo sąrašą.

Šis tautos pavadinimas žinomas iš vėlesnių jų užkariautojų bamarų, kurių kalba jis rašomas pyu (mjan. ပျူ = Pru). Kinų šaltiniuose tauta vadinta biao (kin. 驃, pinyin: biāo, tuometinės kinų kalbos rekonstrukcija: biᴇu^H) arba piao (kin. 剽, pinyin: piāo, rekonstrukcija: biᴇu). Vienas aiškinimas teigia, jog pavadinimas kilęs iš žodžio prun (liet. šypsotis)^[1]. Manoma, kad patys pju save vadino tirculiais (tircul).

Kalba

Hinduizuotoje Pju civilizacijoje sanskritas ir pali kalba buvo naudojamos kaip išsilavinusio elito kalbos. Pavyzdžiui, kinų šaltiniuose aprašomi pju muzikantai, dainavę sanskritu^[2].Tuo tarpu kasdieniniame gyvenime buvo naudojama pju (tirculių) kalba, kuri ilgainiui irgi tapo rašytine, jai sukurtas pju raštas.

Pastarąja rašoma buvo nedaug, todėl ją identifikuojantys šaltiniai ganėtinai reti. Tačiau jie leidžia nustatyti ją kaip vieną iš tibetiečių-mjanmų kalbų, nors tikslesnė klasifikacija kelia abejonių. Pvz. Bradley linkęs ją sieti su sak kalba ^[3], kas leistų laikyti šia kalba kalbančią kadu etninę grupelę pju tautos palikuonimis.

Geografija

Pju civilizacijos arealas apėmė siaurą ir ilgą teritoriją derlingame Iravadžio upės slėnyje, nors ne visos gyvenvietės buvo prie šios upės. Visa jų gyvenama teritorija buvo puikiai iriguotos lygumos, čia klestėjo ryžių auginimas. Sąlyginai jų teritorija dalinama į tris geografines zonas. Šiaurinis arealas sutampa su Mu ir Iravadžio tarpupiu (Tagaungo ir Halino miestai), kur dabar yra Sagaino regiono pietinė dalis. Vidurinis arealas buvo Kjaukse lygumose į rytus nuo Iravadžio (Maingmau ir Binakos miestai), kur dabar yra Mandalajaus regiono šiaurinė dalis. Pietinis, Minbu arealas, buvo dar piečiau (Beiktano ir Šrikšetros miestai) ir sutapo su Magvės regiono pietine dalimi.

Pju gyveno susiskaldę į miestus-valstybes. Tuometiniai kinų šaltiniai mini 18 miestų, iš kurių 9 buvo apjuosti sienomis. Taip pat teritorijoje minimi 298 kaimai^[4] Archeologinių kasinėjimų metu buvo surastos 12 pju tautai priskiriamų gyvenviečių, iš kurių 5 yra didelės ir apjuostos stipriomis sienomis, o kitos – gerokai mažiau įtvirtintos.^[5]

Svarbiausi pju miestai-valstybės buvo šie:

Halinas (mjan. ဟန်လင်းကြီး = Helindži) – buvo svarbiausias pju miestas šiaurėje, kur suklestėjo ankstyvoji civilizacijos forma. Miesto planas tikriausiai darė įtaką kitiems pju ir kitų hinduizuotų Pietryčių Azijos tautų miestams;
Maingmo (mjan. မိုင်းမော = Maingmo) – buvo svarbiausias pju miestas Kjaukse lygumose;
Binaka (mjan. ဘိန္နက = Beinneka) – kitas miestas Kjaukse lygumose;
Beikthanas (mjan. ဗိဿနိုး = Beiktheno) – įsikūręs Minbu regione, laikomas seniausiu pju miestu;
Šrikšetra (mjan. သရေခေတ္တရာ = Theje Khiteja) – didžiausias ir piečiausias miestas Mingu regione. Jame suklestėjo vėlyviausia pju civilizacijos forma;

Kitos atrastos gyvenvietės siejamos su pju civilizacija yra Vatis (Wati) Kjaukse lygumose, Ajadaukje (Ayadawkye Ywa) Mu slėnyje, Njaunganas (Nyaunggan), Tagaungas ir kt.

Intensyvesni archeologiniai kasinėjimai yra vykdyti tik Beikthane ir Šrikšetroje. 2011 m. Mianmaras pateikė paraišką pripažinti pju miestus UNESCO pasaulio paveldu. 2014 m. trys iš šių miestų (Šrikšetra, Beikthanas ir Halinas) tapo pirmuoju UNESCO globojamo kultūros paveldo paminklu šalyje.

Istorija


Mianmaro istorija
Šiaurė	Pietūs
Mianmaro priešistorė
Pju valstybės:	Thatonas
Halinas, Maingmau, Binaka, Beiktanas, Šrikšetra
Paganas
Pagano karalystė
Mjinsaingas, Pinja, Sagaingas	Hantavadis
Avos karalystė
Taungu karalystė
Konbaungų karalystė
Britų Birma
Sajunga > Socialistinė Respublika > Mianmaras >
Kiti Mianmaro regionai: Arakanas, Šanų valstybės, Zomiai, Dzingpo, Karenai

Pju tautos protėvyne laikomos Činghajaus ežero apylinkės Tibeto plynaukštėje, iš kuri jie migravo į pietus, ir II a. pr. m. e. per Junano kalnyną ir Šanų plynaukštę pasiekė Iravadžio slėnį.^[6] Čia jie susimaišė su vietos gyventojais ir įkūrė savo miestus valstybes.

Atėjusi nauja tauta greitai užmezgė prekybinius ir kultūrinius ryšius su Indijos civilizacija, iš kurios perėmė raštą, o sanskrito ir pali kalbos tapo išsilavinusio elito kalbomis. Kai ir kitose hinduizuotose valstybėse, čia paplito hinduizmas ir budizmas, tačiau theravada buvo įtakingiausia religinė forma. Miestų valdymas didele dalimi rėmėsi indiškais principais. Kiekvienas miestas turėjo savo valdovą, ir egzistavo kaip atskira karalystė^[7]. Šrikšetros valdovas titulavosi indišku terminu vikrama. Nėra žinoma, ar miestai tarpusavyje sudarydavo konfederacijas, nors keletas tokių atvejų minimos vėlesnėse bamarų kronikose.

Seniausias su Pju civilizacija siejamas miestas yra Beikthanas, išaugęs paskutiniaisiais amžiais pietrytinėje arealo dalyje. Nuo pirmųjų mūsų eros amžių svarbiausiu pju miestu tapo Halinas šiaurėje, o vėliausiu civilizacijos laikotarpiu, t. y. nuo VII a., išaugo Šrikšetra – piečiausias pju miestas. Šis pju civilizacijos klestėjimo tūkstantmetis Mianmaro istorijoje yra vadinamas Pju tūkstantmečiu.

Apie pju daugiausia informacijos pateikia kinų šaltiniai. 355 m. parašytose Nanjango kronikose minima, kad į vakarus nuo Junano gyvena Biaoyue (僄越), kas laikoma seniausiu žinomu šios tautos paminėjimu^[8]. Vėlesniuose tekstuose randama, kad Pju valstybės buvo derlingame Iravadžio slėnyje, ir prekiavo su Čenla, rytų Indija. Kinijos šaltiniai tvirtina, kad Pju kontroliavo aštuoniolika karalysčių, ir apibūdina juos kaip „dorus ir taikius“ žmones. Karas Pju žmonėms buvo praktiškai nežinomas, ir nesutarimai dažniausiai buvo išsprendžiami rungtynėse arba statybų varžybose. Jie dažniausiai dėvėjo kapoko drabužius vietoj tikro šilko, taigi nežudė šilkaverpių vikšrų. Už nusikaltimus buvo baudžiama nuplakimu, apie kalėjimus nežinota, na o už rimtus nusikaltimus galėjo buvo skiriama mirties bausmė.

VIII a. antrojoje pusėje kalnuose į šiaurės rytus nuo Pju civilizacijos išaugo galinga Nandžao karalystė. Kinų šaltiniai mini Nandžao karalių Kolofeng, kuris nukariavo aukštutinį Iravadžio slėnį. Nuo IX a. Nandžao antpuoliai dar labiau suintensyvėjo: 835 m. minima šios karalystės invazija, kurios metu iš Halino paimti 3000 belaisvių.^[9]

Šie karai nusilpnino miestus-valstybes, kas leido įvykti naujai etninei migracijai, kurią vykdė bamarai, t. y. tiesioginiai dabartinių mianmariečių protėviai. Ši pju lingvistiškai gimininga tauta į slėnį atėjo iš šiaurės.^[10] Jų tradicijoje Tagaungo miestas minimas kaip šiauriausia jų karalystė. Iš čia jie palengva migravo į pju teritorijas, kur galiausiai jų vakarinėje periferijoje įkūrė Pagano miestą. Tradicija teigia, kad Paganas buvo įkurtas 849 m., nors archeologiniai tyrimai jį nukelia į maždaug 980 m.

X a. pabaigoje bamarai perėmė hegemoniją pju civilizacijos areale, o XI a. viduryje jį visą suvienijo, sukurdami Pagano karalystę. Dauguma senųjų pju miestų buvo apleisti, o pati tauta greitai asimiliavosi su ateiviais, įsiliedami į mianmariečių etnosą. Tiesa, yra tikimybė, kad dalis jų, išsaugojusių savo kalbą, išliko kaip maža etninė grupė kadu, iki dabar gyvenanti pju arealo šiaurinėje dalyje.

Pju civilizacijos pasiekimai buvo perimti Pagano karalystės. Daug pju legendų tapo bamarų tautosakos pagrindu, yra tikimybė, kad pju raštas davė pradžią mianmų raštui. Tas pats pasakytina ir apie religijos, architektūros, kalendoriaus, žemdirbystės tradicijas.

Ekonomika

Pju sukūrė vieną iš ankstyviausių iriguojamos žemdirbystės civilizacijų Pietryčių Azijos regione, kas buvo reikalinga išlaikyti nemažai populiacijai, skaičuojamai šimtais tūkstančių gyventojų. Jų mitybos pagrindą sudarė ryžiai. Butent jų dėka kadaise tankiai miškais apaugusios Iravadžio lygumos buvo paverstos gerai drėkinamais ryžių laukais, ir išsivystė trys svarbiausi žemdirbystės regionai, kuriuose ir koncentravosi pagrindiniai miestai-valstybės. Šiuos žemdirbystės pasiekimus perėmė bamarai.

Valstybių ekonomika klestėjo ir dėl geros strateginės padėties. Intensyvėjant prekybai tarp dviejų didžiulių Azijos civilizacijų, Indijos ir Kinijos, nuo II a. pr. m. e. sausumos prekybinis kelias tarp jų ėjo per Sičuaną, Junaną, Arakano kalnus ir kirto Iravadžio baseiną. Taigi, Pju miestai valstybės buvo šio prekybinio kelio dalis. Yra žinoma, kad šiuo keliu 97 ir 120 m. naudojosi ir Romos imperijos pasiuntiniai, vykdami į Kiniją^[11].

Tarp Kinijos ir Indijos vyko ir intensyvi jūrinė prekyba, o dab. Mianmaro pajūryje susikūrė daug uostų, aptarnavusių šį kelią. Tai buvo Winga, Hsindat-Myindat, Sanpannagon ir Mudon. Juose randami pju civilizacijos artefaktai, rodantys, jog jos atstovai prekiavo ir jūra.^[12]. Tiesa, ar pju kontroliavo šiuos uostus nežinoma. Tradicija laiko Žemutinį mianmarą nuo senovės monų tautos gyvenama teritorija.

Prekybiniai ryšiai buvo gerai išvystyti. Pju artefaktai yra randami teritorijose nuo Arakano vakaruose iki pietų Vietnamo rytuose. Tuo tarpu pju miestuose galima rasti dirbinių, pagamintų Indijoje, Kinijoje ir Malajų salyne.

Pju buvo viena iš nedaugelio Pietryčių Azijos tautų, kaldinusių pinigus. Kiniškuose šaltiniuose rašoma, kad jie kaldino sidabrines ir auksines monetas, tačiau archeologinių kasinėjimų metu rastos tik sidabrinės. Seniausios, datuojamos V a., neturi jokių įrašų, tik specifinius simbolius, o paskutiniosios datuojamos IX a. Vėlesnės Mianmaros valstybės nebenaudojo monetų iki pat XIX a.

Kultūra

Nors pju susikūrė prekybiniame kelyje tarp Indijos ir Kinijos, jos kultūroje labai stipriai reiškiasi Indijos įtaka. Tai reiškėsi ir kalboje: pju kalboje gausu skolinių iš sanskrito ir pali, o šios kalbos buvo naudojamos kaip išsilavinusio elito bendravimo priemonė. Kai kurių miestų pavadinimai (Šrikšetra ir Beikthano) taip pat kildinami iš šių kalbų.

Religija

Pju kultūroje galima sutikti svarbiausias religijas, atėjusias iš Indijos. Čia maišėsi mahajana, tanrinis budizmas, hinduizmas, vietiniai tikėjimai dvasiomis natais ir theravada. Taigi, čia galima rasti artefaktų, atspindinčių visas šias religijas. Tačiau manoma, kad būtent theravada buvo įtakingiausia religinė forma, skirtingai nei kitose tuometinėse Pietryčių Azijos kultūrose. Ši budizmo forma greičiausiai atkeliavo iš Andros.^[13] Kinų šaltiniuose rašoma, kad dauguma valstybių berniukų turėdavo būti vienuoliais tarp 7 ir 20 metų amžiaus.

Architektūra

Pju buvo vieni pirmųjų miestų statytojų Pietryčių Azijoje, ir jų sukurtas prototipas vėliau buvo kartojamas visame regione. Pagano miestas irgi statytas pagal tą patį modelį. Jame maišėsi vietiniai architektūros elementai, kuriuos atspindi apvalaus plano pastatai, su indiškosios architektūros principais, kuriuos simbolizuoja taisyklingo stačiakampio plano apsauginės sienos, turėjusios 12 vartų. Šie simbolizavo 12 zodiako ženklų. Pats miestas tarsi simbolizavo mandalą, ir jame buvo daug simbolinių elementų. Patys sienomis apjuosti miestai buvo ganėtinai dideli, kas reiškė, jog juose koncentruodavosi didelė dalis gyventojų. Vėlesnių karalysčių laikais planas gerokai susitraukė.

Svarbiausi statiniai miestuose – valdovų rūmai, šventyklos ir stūpos. Jos statomos iš plytų, ir jų statyboje ypač matoma Andros įtaka. Pju valstybėse susiformavo pagrindiniai šventyklų ir stūpų tipai, išvystyti Pagano karalystėje. Pavyzdžiui, Šrikšetros šventyklos Bebe ir Lemjethna davė pradžią „plokščiųjų“ (gu) Pagano šventyklų tipui. Beikthano vienuolyno, datuojamo IV a., planas buvo atkartotas XIII a. Somingji vienuolyne, o kai kurios Šrikšetros stūpos inspiravo garsiąsias Švezigono, Švesandavo, Mingalazedi ir Švedagono stūpas.

Nuorodos

↑ 服部「古代ビルマ概観」『大阪外国語大学学報』12巻、100頁
↑ Aung-Thwin, Michael (2005). The mists of Rāmañña: The Legend that was Lower Burma (illustrated ed.). Honolulu: University of Hawai’i Press., p. 35-36.
↑ Hammarström, Harald; Forkel, Robert; Haspelmath, Martin, eds. (2017). „Sak“. Glottolog 3.0. Jena, Germany: Max Planck Institute for the Science of Human History.
↑ Aung-Thwin, Michael (2005). The mists of Rāmañña: The Legend that was Lower Burma (illustrated ed.). Honolulu: University of Hawai’i Press., p. 327.
↑ Aung-Thwin, Michael (2005). The mists of Rāmañña: The Legend that was Lower Burma (illustrated ed.). Honolulu: University of Hawai’i Press., p. 18-19.
↑ Moore, Elizabeth H. (2007). Early Landscapes of Myanmar. Bangkok: River Books.
↑ Htin Aung, Maung (1967). A History of Burma. New York and London: Cambridge University Press.
↑ 杉本直治郎「郭義恭の「広志」―南北朝時代の驃国史料として」『東洋史研究』23号3巻、88-89頁
↑ Coedès, George (1968). Walter F. Vella, ed. The Indianized States of Southeast Asia. trans. Susan Brown Cowing. University of Hawaii Press.
↑ Cooler 2002: Chapter II The Pre-Pagan Period: The Urban Age of the Mon and the Pyu.
↑ Htin Aung, Maung (1967). A History of Burma. New York and London: Cambridge University Press, p. 7.
↑ Aung-Thwin, Michael (2005). The mists of Rāmañña: The Legend that was Lower Burma. Honolulu: University of Hawai’i Press., p. 29-30
↑ Aung-Thwin, Michael (2005). The mists of Rāmañña: The Legend that was Lower Burma (illustrated ed.). Honolulu: University of Hawai’i Press, p. 31-34.

Šaltiniai

Aung Thaw, Excavations at Beikthano (Rangoon, Ministry of Union Culture, 1968).
Aung Thaw, Historical Sites in Burma (Rangoon, Ministry of Union Culture, 1972).
Michael Aung Thwin, “Burma Before Pagan: The Status of Archeology Today”, Asian Perspectives, XXV, (1982-83), pp. 121. [Published 1988]
John Guy, “The Art of the Pyu and the Mon” in Donald Stadner, ed., The Art of Burma, New Studies (Mumbai, Marg Publications, 1999), pp. 13-28.
Cooler, Richard M. (2002). „The Art and Culture of Burma“. Northern Illinois University. Archyvuota kopija 2015-02-24 iš Wayback Machine projekto.
G. H. Luce, Phases of Pre Pagan Burma (Oxford, 1985), vol.1 & 2.
Donald Stadner, “The Art of Burma” in Maud Girard-Geslan… [et al.], The Art of Southeast Asia (New York, Harry N. Abrams, 1997), pp.39-92.
Janice Stargardt, The Ancient Pyu of Burma, Vol. I (Cambridge and Singapore, PACSEA and ISEAS, 1990).
Paul Wheatley, Nagara and Commandery: Origins of the Southeast Asian Urban Traditions (Chicago, 1983).
Robert S. Wicks, “The Ancient Coinage of Mainland Southeast Asia, Journal of Southeast Asian Studies, XVI, no. 2 (September 1985), pp. 195–217.
Robert S. Wicks, Money, Markets, and Trade in Early Southeast Asia: The Development of Indigenous Monetary Systems to AD 1400 (Ithaca, Cornell University Southeast Asia Program, 1992).

Šis straipsnis yra tapęs savaitės straipsniu.

[1] 服部「古代ビルマ概観」『大阪外国語大学学報』12巻、100頁

[2] Aung-Thwin, Michael (2005). The mists of Rāmañña: The Legend that was Lower Burma (illustrated ed.). Honolulu: University of Hawai’i Press., p. 35-36.

[3] Hammarström, Harald; Forkel, Robert; Haspelmath, Martin, eds. (2017). „Sak“. Glottolog 3.0. Jena, Germany: Max Planck Institute for the Science of Human History.

[4] Aung-Thwin, Michael (2005). The mists of Rāmañña: The Legend that was Lower Burma (illustrated ed.). Honolulu: University of Hawai’i Press., p. 327.

[5] Aung-Thwin, Michael (2005). The mists of Rāmañña: The Legend that was Lower Burma (illustrated ed.). Honolulu: University of Hawai’i Press., p. 18-19.

[6] Moore, Elizabeth H. (2007). Early Landscapes of Myanmar. Bangkok: River Books.

[7] Htin Aung, Maung (1967). A History of Burma. New York and London: Cambridge University Press.

[8] 杉本直治郎「郭義恭の「広志」―南北朝時代の驃国史料として」『東洋史研究』23号3巻、88-89頁

[9] Coedès, George (1968). Walter F. Vella, ed. The Indianized States of Southeast Asia. trans. Susan Brown Cowing. University of Hawaii Press.

[10] Cooler 2002: Chapter II The Pre-Pagan Period: The Urban Age of the Mon and the Pyu.

[11] Htin Aung, Maung (1967). A History of Burma. New York and London: Cambridge University Press, p. 7.

[12] Aung-Thwin, Michael (2005). The mists of Rāmañña: The Legend that was Lower Burma. Honolulu: University of Hawai’i Press., p. 29-30

[13] Aung-Thwin, Michael (2005). The mists of Rāmañña: The Legend that was Lower Burma (illustrated ed.). Honolulu: University of Hawai’i Press, p. 31-34.

[1]

[2]

[3]

[4]

[5]

[6]

[7]

[8]

[9]

[10]

[11]

[12]

[13]