Palionių mūšis
| Palionių mūšis | |||||||
|---|---|---|---|---|---|---|---|
| Kosciuškos sukilimas | |||||||
| |||||||
| Priešininkai | |||||||
 Abiejų Tautų Respublika (Kosciuškos sukilėliai)
|
 Rusijos imperija
| ||||||
| Vadai | |||||||
 Jokūbas Jasinskis
|
Michailas Dejevas | ||||||
| Pajėgos | |||||||
| ~3300 | ~3000 | ||||||
| Aukos | |||||||
| 90 karių ir 3 pabūklai | Nežinoma | ||||||
Palionių mūšis (lenk. Bitwa pod Polanami; rus. Битва под Полянами) – 1794 m. gegužės 7 d. (balandžio 26 d. pagal Julijaus kalendorių) įvykusios kautynės tarp T. Kosciuškos sukilime dalyvavusių ATR pajėgų, vadovaujamų pulkininko J. Jasinskio ir Rusijos imperijos kariuomenės dalinių, vadovaujamų pulkininko M. Dejevo.
Karinės pajėgos
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]Po lygiosioms artima lietuvių pergale pasibaigusio Nemenčinės mūšio rusų daliniai, vadovaujami pulkininko Kirejevo (150 Dono kazokų) ir pulkininko leitenanto Fiodoro Levito (keturios Narvos 3-iojo pėstininkų pulko kuopos ir dvi Pskovo 11-ojo pulko kuopos, 1170 karių), taip pat iš Vilniaus išvyto rusų garnizono likučiai, pasitraukė į Mikališkes. Ten jie susijungė su pulkininko M. Dejevo vadovaujamu[1] Tambovo pėstininkų pulku, atvykusiu iš Rygos ir pulkininko leitenanto Šilingo vavovaujamu Estlandijos jėgerių korpuso batalionu, atvykusiu iš Pastovių. Jungtiniam daliniui (apie 3 tūkst. karių) vadovauti ėmėsi pulkininkas Michailas Dejevas. Šios pajėgos patraukė į Ašmeną.
Siekdamas pašalinti Rusijos kariuomenės Vilniaus miestui keliamą grėsmę, Vilniaus karinis komendantas pulkininkas Jokūbas Jasinskis gegužės 5 d. dviem kolonomis išžygiavo iš Vilniaus. Sukilėlių armiją sudarė 1-asis, 3-asis, 4-asis ir 7-asis pėstininkų pulkai, 1-oji ir 3-oji kavalerijos brigados, 1-asis totorių Kirkoro gvardijos pulkas, vadovaujamas pulkininko Baranovskio ir apie 700 dalgininkų, viso – apie 3,3 tūkst. karių. Rusų šaltiniuose nurodomos LDK pajėgos – iki 5 tūkstančių konfederatų savanorių.[2]
Mūšio eiga
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]1794 m. gegužės 7 d. 11 val. ryto ties Palioniais (7 km į šiaurę nuo Ašmenos) į šešias kolonas pasiskirstę LDK pajėgos atakavo rusų stovyklą. Priartėję per patrankos šūvį sukilėliai išsirikiavo dvejomis eilėmis ir pradėjo artilerijos apšaudymą.
Po kelių valandų artilerijos pasiruošimo Lietuvos kariuomenė pradėjo pulti. Rusų pajėgoms pavyko atremti išskaidytomis pajėgomis puolusių lietuvių pėstininkų ataką. Pasibaigus mūšiui, kuris truko maždaug 6 valandas, dalis Sulistrovskio vadovaujamos brigados pasitraukė. Pradėjus atsišaudyti rusų artilerijai nutrūko ir lietuvių pėstininkų puolimas. Dejevas, pasinaudojęs sumaištimi lietuvių gretose, pradėjo kontrataką. Kontrpuolime dalyvavo penkios Tambovo pulko kuopos, Esliandijos bataljonas, trys Narvos pulko kuopos ir dvi Pskovo pulko kuopos. Šio puolimo neatlaikę Lietuvos daliniai pradėjo trauktis.
Rusų šaltinių teigimu besitraukiant lietuviai prarado 6 patrankas – 3 dideles ir 3 mažas,[3] lenkiškuose šaltiniuose nurodomos tik 3 prarastos patrankos.[4] Rusų šaltinių teigimu, besitraukiančius lietuvius rusai persekiojo apie 10 varstų (apie 10 km), tačiau pavyti nesugebėjo.[3] Lenkiškuose šaltiniuose teigiama, kad persekiojimas nevyko.[4] Sutemus Jasinskio pajėgos pasitraukė į Vilnių. Rusai grįžo į savo stovyklą.
Rezultatai
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]Rusų šaltinių teigimu, be šešių patrankų sukilėliai mūšyje prarado apie 500 karių, dar 34 buvo paimti į nelaisvę, įskaitant vieną karininką.[2] Rusijos nuostoliai siekė 173 karius ir vieną stačiatikių kunigą.[2] Lenkų šaltiniuose minima 90 žuvusių karių.[4] Gegužės 15 d. M. Dejevas generolui L. Beningsenui išsiuntė ataskaitą apie mūšį. Joje teigiama, kad „kariai buvo taip įpyykę, kad neėmė belaisvių“.[3]
Atminimas
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]Antrosios Lenkijos Respublikos laikais mūšio atiminimui Palionyse buvo pastatytas granitinis paminklas, kuris sovietmečiu buvo sunaikintas[5][6] – oficialiuose rusų šaliniuose nurodoma – „prarastas“.[2]
Literatūra
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]- (PL) Grabski А. Jan Wimmer i inni, Zarys dziejów wojskowości polskiej do roku 1864. Wydawnictwo Ministerstwa Obrony Narodowej. Warszawa 1966.
- (PL) Kukiel М. Zarys historii wojskowości w Polsce. London: Puls, 1993. ISBN 0-907587-99-2.
- (PL) Mała Encyklopedia Wojskowa t. 3, wyd. MON, Warszawa 1971.
- (PL) Twardowski, Bolesław: Wojsko Polskie Kościuszki w roku 1794. Poznań: Księgarnia Katolicka, 1894
- (RU) Восстание и война 1794 года в литовской провинции (по документам российских архивов). : Книжный дом «ЧеРо», 2000. – 176 с., ил.
- (Pl) Zahorski А. Wypisy źródłowe do historii polskiej sztuki wojennej. Polska sztuka wojenna w okresie powstania kościuszkowskiego, Zeszyt dziesiąty, Wydawnictwo Ministerstwa Obrony Narodowej, Warszawa 1960.
Išnašos
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]- ↑ „Деев Михаил Иванович (1742—1794)“. Nuoroda tikrinta 2013-06-30.
- ↑ 2,0 2,1 2,2 2,3 Восстание и война 1794 года в литовской провинции (по документам российских архивов)
- ↑ 3,0 3,1 3,2 „Упоминания о Деевых XVIII столетия“. Suarchyvuota iš originalo 2013-09-26. Nuoroda tikrinta 2023-07-20.
- ↑ 4,0 4,1 4,2 Zahorski А. Wypisy źródłowe do historii polskiej sztuki wojennej. Polska sztuka wojenna w okresie powstania kościuszkowskiego
- ↑ Grabski А. Jan Wimmer i inni, Zarys dziejów wojskowości polskiej do roku 1864
- ↑ Mała Encyklopedia Wojskowa t. 3
