Manjikai
Manyika | |
---|---|
Gyventojų skaičius | ~1 mln. |
Populiacija šalyse | Zimbabvė (861 tūkst.) Mozambikas (164 tūkst.) |
Kalba (-os) | čimanjika |
Religijos | Šonų religija, krikščionybė |
Giminingos etninės grupės | kitos šonų subgrupės |
Manjikai (Manyika) – Pietinės Afrikos tauta, priskiriama šonams, gyvenanti Zimbabvėje ir gretimose teritorijose Mozambike. Jie kalba čimanjika, šonų kalbai gimininga kalba, kuri kartais laikoma šonų kalbos dialektu.
Arealas
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]Zimbabvės regionas: Manjikalandas | |
---|---|
Šalis | Zimbabvė, Mozambikas |
Tautos | manjikai |
Valstybės | Manika, Kisanga |
Miestai | Mutarė |
Manjikų gyvenama teritorija yra vadinama Manjikalandu, ir šis kultūrinio regiono pavadinimas davė pavadinimą dviem administraciniams vienetams Zimbabvėje (Manikalandas) ir Mozambike (Manikos provincija). Šie du administraciniai vienetai dalinai atitinka kultūrinį regioną.
Istoriškai Manikalando ribos yra šios: Pungvės upė šiaurėje, Savės upė vakaruose ir pietuose. Į vakarus nuo Manjikalando yra Mašonalandas, į rytus ir pietus – ndau gyvenamos žemės, į šiaurę gyvena njungviai.
Manjikalandas užima ryčiausią Zimbabvės plynaukštės dalį, kuriai būdingos aukštumos (Zimbabvėje žinomos kaip Rytinės aukštumos). Šiaurės-pietų kryptimi išsidėstę kalnagūbriai: Vumba, Čimanimanis, Injanganis ir kt. Kalnuose gausu mineralinių išteklių, tarp jų ir aukso. Didžioji dalis regiono priklauso Buzi auštupio baseinui.
Aukštumų klimatas sudaro geriausias visoje Zimbabvėje sąlygas žemdirbystei dėl derlingų žemių ir gausių kritulių. Dėl to čia įmanoma užauginti 2-3 derlius per metus. Kadaise regionas buvo gausiai apaugęs miškais, čia gausiai gyveno gyvūnai, tarp kurių ir drambliai.
Svarbiausi Manjikalando miestai – Mutarė, Čimojas, Čimanimanis, Čipingė ir kt.
Istorija
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]Manjikalandas, kaip ir visos šonų žemės, XIII–XV a. priklausė Zimbabvės karalystei. XV a. pab. - XVI a. pr. čia susiformavo kelios vietinės karalystės, tarp kurių svarbiausios buvo Manika (sostinė Masi Kesi, dabartinė Manika) ir Baruė (sostinė Baruė). Ilgą laiką jos buvo Monomotapos imperijos vasalės, veikę kaip svarbios prekybos tarpininkės tarp Zimbabvės plynaukštės ir Svahilių kranto. Per manjikų teritorijas ėjo svarbūs prekybiniai keliai.
XVI a. manjikų auksas labai domino portugalus, kurie naudojosi senaisiais prekybiniais keliais ir pasiekavo Zimbabvės karalystes iš pajūrio ir su jomis prekiavo.
1695 m. iš Butuvos kilęs rozvių klanas įjungė manjikų valstybes į Rozvių imperiją, ir Manjikalandas sudarė šiaurės rytinį jų imperijos pakraštį. Nepaisant to, kvazi-feoalinis susiskaldymas tęsėsi, ir manjikų žemėje buvo daug smulkių valstybėlių. XIX a. pradžioje į Manjikalandą migravo karingos gentys iš pietų – nguniai, kurių armijas iš pradžių vedė Zvangendaba, o įkandin jų – Sošanganė. Manjikai įjungti į pastarojo sukurtą Gazos imperiją. Šios sudėtyje manjikai ir jiems giminingi ndau tapo diskriminuojama etnine grupe.
Po to, kai 1897 m. Portugalija nugalėjo ir sunaikino Gazos imperiją, Manjikalandas buvo padalintas tarp dviejų kolonijinių valstybių. Vakarinė jo dalis atiteko Britų imperijos Pietų Rodezijai, o rytinė – Portugalijos Rytų Afrikai. Tokiu būdu manjikų žemės liko padalintos tarp Zimbabvės ir Mozambiko.