Lyginamoji kalbotyra

Lyginamoji kalbotyra (arba lyginamoji filologija) – kalbotyros mokslo atšaka, nagrinėjanti kalbų tarpusavio ryšius. Šios mokslo šakos pagrindinė veiklos sritis yra kalbų grupavimas į giminingų kalbų grupes ir šeimas, prokalbių atkūrimas, istorinės kalbų kaitos fiksavimas, žodžių etimologijos nustatymas. Taikomas lyginamasis, filologinis, vidinės rekonstrukcijos ir kiti metodai.

Kalbų panašumų pastebėta dar antikoje. Renesanso epochoje, daugiausia remiantis panašiai tariamais ir tos pačios ar artimos reikšmės žodžiais, buvo teigiama, kad naujosios kalbos yra kilusios iš lotynų, graikų ar kitų senųjų kalbų. Lyginamosios kalbotyros pradininku laikomas XVIII a. britų mokslininkas Viljamas Džonsas, pastebėjęs ir pagrindęs sanskrito ir klasikinių bei šiuolaikinių Europos kalbų panašumus. Šis mokslas suklestėjo XIX a., kuomet padėti pagrindai šiuolaikinei kalbų klasifikacijai. Francas Bopas pirmasis pradėjo nuodugnų indoeuropietiškų šaknų ir fleksijų lyginimą ir moksliškai pagrindė Džonso teoriją apie bendrą šių kalbų giminystę. Danų kalbininkas Rasmusas Raskas pabrėžė, kad lyginant kalbas svarbiausia yra ne leksika, o morfologija, nes žodžių daryba, priešingai nei žodžiai, nebūna pasiskolinta. Jis pagrindė germanų kalbų giminystę. Rusų mokslininkas Aleksandras Vostokovas atkreipė dėmesį, kad kalbų ryšiams tirti būtina nagrinėti mirusias kalbas, kadangi jos išsaugojusios daug svarbių prokalbės elementų. Viena svarbiausių lyginamosios kalbotyros asmenybių buvo Ferdinandas Sosiūras, kuris kalbotyrą susiejo su semiotika. Augustas Šleicheris bandė atkurti indoeuropiečių prokalbę.

Klasikiniai lyginamosios kalbotyros metodai remiasi itin atsargiu morfemų lyginimu, atsižvelgiant į balsiokaitos, fonetinio pakitimo aspektus, pastebint reguliarius pokyčius. Taikomi ir labiau kontroversiški metodai, lyginant ne morfemas, o leksemas, t. y., jei keliose kalbose yra panašiai skambantis ir panašią reikšmę turintis žodis, preziumuojama, kad tos kalbos giminingos (masinio palyginimo metodas). Šio metodo rezultatai neretai būna klaidingi, tačiau jis gali būti naudingas pirminiam kalbų palyginimui. Nekritiškas lyginamosios kalbotyros taikymas priskiriamas pseudomokslui – paviršutiniškais kalbų palyginimais bandomos pagrįsti įvairios istorinės hipotezės, nacionalistinės ar religinės teorijos.