Pereiti prie turinio

Luciano Berio

Šis straipsnis yra tapęs savaitės straipsniu.
Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Lučianas Berijas

L. Berijas XX a. 8-deš.
Biografija
Gimė1925 m. spalio 24 d.
Italija Onelija, Imperija, Italija
Mirė2003 m. gegužės 27 d. (77 metai)
Roma, Italija
Žanraiavangardinė, elektroninė muzika
Veiklakompozitorius
Aktyvumo metai1947–2003

Lučianas Berijas (it. Luciano Berio, 1925 m. spalio 24 d. – 2003 m. gegužės 27 d.) – italų kompozitorius. Jis yra žinomas dėl savo eksperimentinio darbo (ypač dėl 1968 m. sukurtos kompozicijos Sinfonia ir jo serijos virtuozinių solinių kūrinių pavadinimu „Sequenza“), taip pat už novatorišką darbą elektroninėje muzikoje.

Luciano Berio gimė Onelijos mieste, Italijoje. Jis buvo mokomas skambinti fortepijonu, tėvas ir senelis buvo vargonininkais. Antrojo pasaulinio karo metu jis buvo pašauktas į kariuomenę, tačiau jau pirmą dieną jis susižeidė ranką ir praleido ilgą laiką karinėje ligoninėje. Po karo Berijas studijavo Milano konservatorijoje, Džiulijo Čezaro Paribenio ir Džiordžijo Gedinio klasėse. Jis negalėjo toliau mokytis skambinti pianinu dėl sužeistos rankos, todėl pasirinko studijuoti kompoziciją. 1947 m. pirmą kartą viešai atliktas vienas jo kūrinių, siuita fortepijonui. Tuo metu susipažino su amerikiečiu kilmės mecosopranu Keiti Berberian, su kurią susituokė netrukus baigęs mokslus (1964 m. išsiskyrė). Berijas parašė keletą kūrinių, kuriuose išskirtinai išnaudojo savo žmonos balsą.

1951 m. jis persikėlė į JAV, kur mokėsi Tanglvudo muzikos centre, Luidžio Dalapikolos klasėje. Ten jis susidomėjo dodekafonijos technika. Nuo 1954 iki 1959 m. jis lankė Naujosios muzikos kursus Darmštate, kur susipažino su Pjero Bulezo, Karlhainco Štokhauzeno, Djordi Ligečio ir kitais žymiais to meto avangardo stiliaus kompozitoriais. Susidomėjęs elektronine muzika, jis 1955 m. įkūrė eksperimentinę „muzikinės fonologijos studiją“ (it. Studio di Fonologia Musicale). Į studiją buvo kviečiami žymūs kompozitoriai (Džonas Keidžas ir kt.). Taip pat pradėjo leisti žurnalą apie elektroninę muziką Italijoje Incontri Musicali. 1966 m. Jis laimėjo Italijos premiją už darbą „Laborintus II“. 1968 m. Su dideliu triumfu įvyko „Simfonijos“, kuri vėliau tapo garsiausiu kompozitoriaus kūriniu, premjera, parašyta aštuoniems balsams ir orkestrui. Simfonija skirta 125-osioms Niujorko filharmonijos orkestro metinėms ir Leonardui Bernšteinui. Premjerą atliko Niujorko filharmonijos orkestras ir „The Swingle Singers“ diriguojant pačiam autoriui. 1965–1972 metais jis dėstė kompoziciją ir įkūrė Naująjį muzikos ansamblį Niujorko muzikos mokykloje Juilliard. 1972 m. grįžo į Italiją. Nuo 1974 iki 1980 m. Jis buvo Paryžiaus IRCAM elektroakustinio muzikos skyriaus direktorius. 1987 metais jis įsikūrė Florencijoje. Nuo 1994 iki 2000 m. Jis buvo garbės kompozitoriumi Harvardo universitete.

„Magnificat“ dviem sopranams, mišriam chorui, dviem fortepijonams, aštuoniems mediniams pučiamiesiems ir perkusijai pirmą kartą atkreipė visuomenės dėmesį į 25 metų kompozitorių. Jau „Magnificat“ kūrinyje pastebima Berijo polinkis į garsinius eksperimentus. Berijas sujungė instrumentinius garsus su elektroniniais triukšmais ir žmogaus garsais, pavyzdžiui, kūrinyje „Thema – Omaggio a Joyce“ (1958 m.) balsui ir magnetofonui. Šiame darbe, kaip ir savo kituose darbuose, Berijas pradėjo dialogą su šiuolaikine literatūra. Noras suvienyti naujai skambesį ir formą, įvairias meno ir gamtos sferas, lėmė tai, kad Berijas vėl ir vėl įvairiai varijuodamas muzikinę medžiagą vykdė eksperimentus. Taigi, savo „Symphony“ (1968) aštuoniems balsams ir orkestrui trečioje dalyje cituoja skerco iš Giustavo Malerio simfonijos c-moll. Tačiau Berijo su kitais šiuolaikinio XX a. 7-ojo dešimtmečio kompozitoriais vienijo ne tik naudojama koliažo technika, bet ir polinkis į scenininę muziką ir eksperimentinį teatrą. 1960 m. Baigtas jo darbas „Apskritimai“ rodo vaizdingą koncepciją, sukurtą su gestų ir dainininkės judėjimo scenoje sinteze.

Berio sukūrė seriją virtuozinių kūrinių solo instrumentams pagal ir pavadino rinkinį Sequenza. Pirmasis, Sequenza I sukurtas 1958 m. sukurtas fleitai, paskutinė dalis, Sequenza XIV (2002) yra violončelei. Šie darbai aprėpia visas kiekvieno instrumento galimybes, dažnai reikalaudami išplėstų grojimo technikų.

  • Sequenza I fleitai (1958);
  • Sequenza II arfai (1963);
  • Sequenza III moters balsui (1966);
  • Sequenza IV fortepijonui (1966);
  • Sequenza V trombonui (1965);
  • Sequenza VI altui (1967);
  • Sequenza VII obojui (1969);
  • Sequenza VIIb soprano saksofonui;
  • Sequenza VIII smuikui (1976);
  • Sequenza IXa klarnetui (1980);
  • Sequenza IXb alto saksofonui (1981);
  • Sequenza IXc bosiniam klarnetui;
  • Sequenza X C trimitui ir fortepijono rezonansui (1984);
  • Sequenza XI gitarai (1987–88);
  • Sequenza XII fagotui (1995);
  • Sequenza XIII akordeonui „Chanson“ (1995);
  • Sequenza XIVa violončelei (2002);
  • Sequenza XIVb kontrabosui (Stefano Skodanibijo adaptacija, 2004).

Sceniniai kūriniai

[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
  • Opera (1970, perdarytas 1977)
  • La vera storia (1982)
  • Un re in ascolto (1984)
  • Vor, während, nach Zaide (1995)
  • Outis (1996)
  • Cronaca del luogo (1999)
  • Turandot (2001; pabaiga Pučinio operai)
  • Edoardo Sanguineti, Teatro. K, Passaggio, Traumdeutung, Protocolli, Milan: Feltrinelli, 1969.
  • Edoardo Sanguineti, Per Musica, edited by Luigi Pestalozza, Modena, Milan: Mucchi and Ricordi, 1993.
  • Charlotte Seither, Dissoziation als Prozeß. „Sincronie for string quartet“ von Luciano Berio, Kassel: Bärenreiter 2000.
  • Peter Stacey, Contemporary Tendencies in the Relationship of Music and Text with Special Reference to „Pli selon pli“ (Boulez) and „Laborinthus II“ (Berio), New York, London: Garland, 1989.
  • Ivanka Stoïanova, Verbe et son „centre et absence“. Sur „Cummings ist der Dichter“ de Boulez, „O King“ de Berio et „Für Stimmen… Missa est“ de Schnebel, in: Musique en jeu, 1 (1974), pp. 79–102.
  • Ivanka Stoïanova, Texte ─ geste ─ musique, Paris: 10/18, 1978, („O King“, pp. 168–173).
  • Ivanka Stoïanova, Prinzipien des Musiktheaters bei Luciano Berio ─ „Passaggio“, „Laborintus II“, „Opera“, in: Otto Kolleritsch (ed.), Oper heute. Formen der Wirklichkeit im zeitgenössischen Musiktheater, Studien zur Wertungsforschung 16, Graz, Wien: Universal Edition 1985, pp. 217–227.
  • Ivanka Stoïanova, „Luciano Berio. Chemins en musique“. La Revue Musicale Nos. 375–377 (1985).
  • Ivanka Stoïanova, Procédés narratifs dans le théâtre musical récent: L. Berio, S. Bussotti et K. Stockhausen, in: Ivanka Stoïanova, Entre Détermination et aventure. Essais sur la musique de la deuxième moitié du XXème siècle, Paris: L’Harmattan, 2004, pp. 243–276.
  • Marco Uvietta, „È l’ora della prova“: un finale Puccini-Berio per »Turandot«, in: Studi musicali 31/2002, pp. 395–479; English translation: „È l’ora della prova“: Berio’s finale for Puccini’s „Turandot“, in: Cambridge Opera Journal 16 (2004), pp. 187–238.
  • Matthias Theodor Vogt, Listening as a Letter of Uriah: A note on Berio’s „Un re in ascolto“ (1984) on the occasion of the opera’s first performance in London (9 February 1989), in: Cambridge Opera Journal 2/1990, pp. 173–185.
  • Jean-François Lyotard, „'A Few Words to Sing': Sequenza III“, in: Jean-François Lyotard, Miscellaneous Texts II: Contemporary Artists. Leuven: Leuven University Press, 2012. ISBN 978-90-586-7886-7
  • Peter Altmann, Sinfonia von Luciano Berio. Eine analytische Studie, Vienna: Universal Edition, 1977.
  • Gianmario Borio, Musikalische Avantgarde um 1960. Entwurf einer Theorie der informellen Musik, Laaber: Laaber Verlag, 1993.
  • Ute Brüdermann, Das Musiktheater von Luciano Berio, Bern/Frankfurt/New York, Peter Lang 2007.
  • Claudia Sabine Di Luzio, Vielstimmigkeit und Bedeutungsvielfalt im Musiktheater von Luciano Berio, Mainz, Schott 2010.
  • Norbert Dressen, Sprache und Musik bei Luciano Berio. Untersuchungen zu seinem Vokalschaffen, Regensburg, Bosse 1982.
  • Giordano Ferrari, Les débuts du théâtre musical d’avantgarde en Italie, Paris, L’Harmattan 2000.


Šis straipsnis yra tapęs savaitės straipsniu.