Linga
Linga (arba lingas, lingamas, Šivalinga; skr. लिङ्ग = IAST: liṅga- reiškia „ženklas, emblema“) – Šivos simbolis hinduizme. Reiškia Šivą, kaip dievą, pranokstantį bet kokias formas ar savybes. Tai vertikalaus cilindro forma, gaminama iš akmens, metalo, krištolo ir kitko, arba susiformavusi natūraliai – iš ledo, akmens ar uolų. Linga įtaisoma ant apvalaus pagrindo (jonės, arba pythos), kuris simbolizuoja šaktę (kuriamąją deivės galią). Lingos priešybė – jonė, simbolizuoja moterišką pradą ir tapatinama su Parvate. Lingos ir jonės sanglauda vaizduoja kosminį kūrimo aktą.
Lingos vaizdinys kildinamas iš Indo slėnio civilizacijos, taip pat siejamas su vedinio aukojimo stulpo (jūpa, skambha) garbinimu. Kartais, lingą ir jonę aiškinant tik kaip vyro ir moters lytinius organus, lingos garbinimas redukuojamas į reliktinį falinį kultą.[1] Panašių į lingą garbinamų stulpų rasta Artimuosiuose Rytuose, Viduržemio jūros pakrantės srityse.[2]
„Mahabharatos“ epe Ardžuna garbino lingą, kad gautų Pašupatastrą, o Ravana „Ramajanoje“ garbino Šivą, kad pagerbtų jo motiną Atmalingą.
Lingos garbinimas aptariamas „Lingapuranoje“ – pasakojama apie pasirodžiusį ugninį šviesos stulpą, kurio pabaigos nepasiekė nei gulbe pasivertęs Brahma, nei šerno pavidalą įgijęs Višnus. Ši legenda lingos atsiradimą, atskleidžiant Šivos pranašumą, vaizduojama visose šaivų šventyklose.
Šivalingos yra daugelyje šaiviškų hinduistinių šventyklų. Ypatingai piligrimiškai svarbios lingos vadinamos džjotirlingomis („beribės šviesos lingomis“). Jų Indijoje yra 12. Kai kuriose namų šventyklose laikomos nedidelės sidabrinės lingos.
Lingos motyvą neretai naudojo ir budistai. Musulmonai, užėmę Pietų Aziją, įnirtingai naikino lingas, laikydami jas falo garbinimu.
Šaltiniai
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]- ↑ Kazimieras Seibutis. linga. Visuotinė lietuvių enciklopedija, T. XIII (Leo-Magazyn). – Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 2008
- ↑ Мифы народов мира. Линга – 2-е изд., 1992. Москва: Советская Энциклопедия.
