Pereiti prie turinio

Kurilų salų konfliktas

Koordinatės: 44°6′ š. pl. 146°42′ r. ilg. / 44.100°š. pl. 146.700°r. ilg. / 44.100; 146.700
Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.

44°6′ š. pl. 146°42′ r. ilg. / 44.100°š. pl. 146.700°r. ilg. / 44.100; 146.700

Kurilų salų konfliktas (jap. 北方領土問題 – „šiaurinių teritorijų problema“) – teritorinis ginčas tarp Japonijos ir Rusijos[1][2][3] dėl pietinių Kurilų salų suvereniteto, prasidėjęs po Antrojo pasaulinio karo pabaigos ir iki šiol nesureguliuotas.

Po II pasaulinio karo, visos Kurilų salos buvo prijungtos prie TSRS, tačiau į Iturupo, Kunašio, Šikotano salų ir Chabomajaus salų grupę pretenduoja ir Japonija, jas vadinanti Šiaurinėmis Teritorijomis ((北方領土 Hoppō Riōdo) arba Pietų Čišima (南千島 Minami Chishima). Ginčytinos salos dabar priklauso Sachalino sričiai, esančiai Rusijoje.

Japonijos pozicija: salas TSRS užėmė neturėdama tam jokio juridinio pagrindo. Rusija tvirtina, kad jos suverenitetas pietinėms Kurilų saloms yra absoliučiai teisėtas ir neabejotinas bei nesvarstytinas, taip pat skelbia, kad nepripažįsta paties teritorinio ginčo su Japonija fakto.[4][5][6] Pietinių Kurilų salų priklausomybės klausimas yra pagrindinė kliūtis visiškam Rusijos ir Japonijos santykių sureguliavimui ir taikos sutarties pasirašymui.

Ginčytinos salos yra:

Kurilų salos su ginčytinomis teritorijomis.

Istorija

[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Iki XIX a.

[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Iki japonų ir rusų pasirodymo salose gyveno ainai. Jų kalba „kuru“ reiškia „žmogus“, iš to kilo ir kitas ainų tautos pavadinimas – „kurilai“. Vėliau taip pavadintas visas salynas.

Pirmosios japonų žinios apie salyną, buvo gautos iš ekspedicijos į Hokaidą ir Sachaliną, 1635 metais. 1644 m., pagal 1635–1637 m. ekspedicijos į Hokaidą rezultatus, buvo sudarytas pirmasis japoniškas Sachalino ir Kurilų salų žemėlapis.

Rusai pirmą kartą pamatė Kurilų salas iš Kamčiatkos Vladimiro Atlasovo ekspedicijos metu 1697 m. Rusai išlipo Kurilų salose tik 1711 m. 1719 m. caras Petras I pasiuntė Ivano Jevreinovo ir Fiodoro Lužino ekspediciją į Kamčiatką. Jie atrado naujas salas iki Simuširo. Salos buvo įjungtos į Rusijos sudėtį.

Vėlesnis laikotarpis

[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

1855 m. buvo pasirašyta Japonijos ir Rusijos sutartis dėl jūrų sienos ir prekybos, pagal kurią keturios pietinės Kurilų salos buvo atiduotos Japonijai (jūrų siena buvo nutiesta tarp Iturupo bei Uruko salų). Tačiau sutartyje minimas tik Iturupo salos priklausomybė Japonijai, likusios trys salos (Kunaširas, Šikotanas bei Chabomajus) sutartyje nebuvo minėtos. 1855 m. sutartimi, pietų Sachalinas, buvo padalintas abiem valstybėm. Tokios sąlygos netenkino nė vienos valstybės, todėl praėjus dvidešimčiai metų, 1875 m. buvo pasirašyta Sankt Peterburgo sienų sutartis, ja buvo atlikti teritoriniai mainai. Pietinė Sachalino dalis, tuomet priklausiusi Japonijai, buvo atiduota Rusijai. Už tai Japonija gavo visą Kurilų salyną, kuris jai ir priklausė iki 1945 metų.

1905 metais Rusijos Imperijai pralaimėjus karą prieš Japoniją, Sachalinas vėl atiteko pastarajai kaip karo grobis.

1941 m. buvo pasirašyta Japonijos ir TSRS nepuolimo sutartis.

1945 m. balandį TSRS pareiškė denonsuojanti šią sutartį.[7]

1945 m. rugpjūčio 8 d. TSRS paskelbė karą Japonijai.[8]. Atsiėmė Pietų Sachaliną, bei užėmė visas Kurilų salas.

Po Antrojo pasaulinio karo Japonija niekada nereiškė pretenzijų dėl Sachalino, tačiau nuolat reikalauja grąžinti Kurilų salas.


Slapto Jaltos susitarimo tekstas

Rusija manė turinti teisę užimti Kurilų salas, nes pagal slaptą Jaltos susitarimą 1945 m. vasario mėn. vid., kuriame dalyvavo JAV, Didžiosios Britanijos ir TSRS atstovai, Kurilų salos buvo pripažintos TSRS nuosavybe. Po Potsdamo sutarties pasirašymo 1945 m. rugpjūčio 14 d., Japonija buvo priversta pripažinti reikalavimus. Japonija pateko į JAV įtakos zoną, Taivanas – Kinijos, Sachalinas ir Kurilų salos – Rusijos.

1952 m. įvyko San Francisko konferencija, joje Japonija pasirašė taikos sutartis su pasaulio valstybėmis. Dokumente buvo punktas atsisakyti pretenzijų į Kurilų salas, tačiau šios sutarties nepasirašė su TSRS, pastarosios iniciatyva.

Bandymai pasirašyti taikos sutartį

[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Pirmuoju mėginimu susitarti galima įvardinti 1956 m. šalių pasirašytą abipusę Deklaraciją (dvišalę sutartį), ja šalys nutraukė karo būklę, atstatė diplomatinius ir konsulinius santykius bei išsprendė belaisvių ir reparacijų klausimą. Taip pat Nikita Chruščiovas, rodydamas „gerą valią“, pasirašė su Japonija preliminarią deklaraciją, kuria Sovietų Sąjunga įsipareigojo grąžinti Šikotano salą ir Habomai uolas, kai bus pasirašyta pilnavertė taikos sutartis tarp abiejų šalių.

Nuo to laiko, daugiau nebebuvo rimtų mėginimų spręsti taikos sutarties bei salų klausimą. Šiek tiek padėtis pradėjo keistis Michailui Gorbačiovui pradėjus naująją pertvarkos politiką, vadinamąją perestroiką. 1991 m. balandį buvo surengtas pirmasis oficialus TSRS vadovų vizitas į Japoniją, bet jis apčiuopiamų rezultatų nedavė ir negalėjo duoti dėl tuometinės abiejų šalių vidaus politikos.

1992 m. vasarą Rusijos prezidentas Borisas Jelcinas, prisilaikydamas 1956 m. SSRS ir Japonijos deklaracijos, paskelbė, jog Rusija pasirengusi svarstyti japonams dviejų salų grąžinimą – Šikotano ir Habomai. Rusijos Aukščiausioji Taryba tuomet pareiškė, jog B. Jelcinas bus pašalintas iš einamų pareigų, jeigu jis savavališkai pabandys atiduoti Japonijai Kurilų salas, kurios esą yra „istorinės Rusijos žemės“. B. Jelcinas atsitraukė, todėl konflikto sprendimas vėl buvo atidėtas.

1993 m. Rusijos prezidentas B. Jelcinas vizito į Japoniją metu pasirašė Tokijo deklaraciją[9], kurioje Maskva pasižadėjo siekti teritorinių ginčų sureguliavimo, ypač dėl Habomai, Šikotano, Kunašyro ir Iturupo salų.

Po 1993 m. pasirašytos Tokijo deklaracijos prie Šiaurinių teritorijų klausimo buvo sugrįžta tik 1997 m. liepos mėn. Denverio susitikime, kur tarpininku sprendžiant šią problemą pasisiūlė būti JAV, bet galutinė sutartis nebuvo pasirašyta. Po 1993 m. sutarties pasirašymo sekė ne vienas valstybių vadovų susitikimas neformaliose aplinkose. Po vieno neformalaus susitikimo 1997 m. net buvo sutarta, kad istorinė taikos sutartis turėtų būti pasirašyta iki 2000 m.

„Nepaisant vidinio Rusijos Dūmos nepasitenkinimo, vaisingiausiais galima laikyti 2003 m., kada Japonijos užsienio reikalų ministras J. Koizumi ir Rusijos prezidentas Vladimiras Putinas pasirašė Veiksmų planą, pagal kurį turi būti vykdomas politinio dialogo gilinimas, derybos dėl taikos sutarties, bendradarbiavimas tarptautinėje arenoje, prekybos ir ekonomikos srityse, santykių gilinimas saugumo ir gynybos politikoje, progresas kultūrinėje sferoje.“

2004 m. įsteigta „Išminčių taryba“, savo uždaviniu paskelbė Rusijos ir Japonijos santykių gerinimą. Tų pačių metų gegužės mėn. į Maskvą buvo atvykęs Japonijos eks-premjeras Mori (tarybos narys). Jis kartu su Maskvos meru Jurijumi Lužkovu (pastarasis ir įkūrė „Išminčių tarybą“) apsvarstė nesutarimus bei planavo 2005 m. pasirašyti taikos sutartį. Dėl būsimos sutarties pasirašymo, Rusijos visuomenėje tuomet vyravo neužtikrintumo nuotaikos:

  • politikos apžvalgininkai gana atsargiai prognozavo taikos sutarties pasirašymą;
  • buvo neatmetama tikimybė, jog susitarime gali būti pasirašyta dėl bendros Rusijos ir Japonijos jurisdikcijos valdant šias salas;
  • Pietų Kurilų salos (arba bent dvi jų) galėjo būti grąžintos Japonijai, atidedant tą grąžinimą 50-čiai metų. Už tokį Maskvos pažadą Japonija galimai turėtų sumokėti didelę finansinę kompensaciją.

2005 m. lapkričio mėn. V. Putinas vyko į Japoniją. Tačiau jau mėnesio pradžioje, prieš išvyką, buvo išplatintas pranešimas, jog vizito metu su Japonija nebus pasirašoma taikos, ar kokia kita sutartis, liečianti Kurilų konflikto problemą.

2006 m. Rusijos pasienio apsaugos patrulinis laivas apšaudė Japonijos žvejybinį laivą. Incidento metu žuvo japonų žvejys. Rusija dėl incidento apkaltino Japoniją, nes ji aplaidžiai žiūri į vadinamųjų Šiaurinių teritorijų gyventojų daromus pažeidimus, kai pastarieji žvejodami kerta Rusijos-Japonijos sieną.

2007 m. birželio mėn. Rusijos prezidentas V. Putinas pareiškė: „Mes suprantame mūsų Japonijos partnerių elgesio motyvus ir norime atsikratyti visų praeities nuosėdų – esame pasirengę kartu ieškoti šios problemos sprendimo būdų”.

2008 m. po rinkimų pasikeitė tik Rusijos prezidentas, tačiau pati pozicija konflikto atžvilgiu nepasikeitė. Oficialūs Japonijos asmenys buvo įsitikinę, kad susitarti įmanoma – jei ne su V. Putinu, tai su jo įpėdiniu. 2008 m. liepos 7 d. Didžiojo aštuoneto (toliau G8) susitikime, kuris vyko arčiausiai ginčijamų teritorijų, Japonijos Hokaido saloje, šeimininkai daugiausiai dėmesio skyrė deryboms su Dimitrijumi Medvedevu. Tačiau D. Medvedevas nepateisino Japonijos diplomatų lūkesčių, kai į tokius mėginimus sureagavo sakydamas, „jog per tokį trumpą G8 susitikimo laiką pasiekti maksimalių tikslų yra neįmanoma.“

2009 m. vasario 18 d. Japonijos ministras pirmininkas Taro Aso bei Rusijos prezidentas D. Medvedevas Sachalino saloje susitiko aptarti dujų gamyklos statybos klausimą.[10] Šiame susitikime jie taip pat aptarė galimybę greitinti nesutarimų klausimo sprendimą. Tais pačiais metais Japonijos ministras pirmininkas Taro Aso pateikė planą, pagal kurį reikėtų keturias salas padalinti lygiomis dalimis kiekvienai šaliai, tokiu principu Japonija gautų 3 salas ir dalį Iturupo salos. Tačiau šis pasiūlymas Rusijoje liko nesuprastas, o Japonijoje sutiktas kritiškai.

Japonijos pozicija

[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Japonija pripažįsta tris dokumentus, pasirašytus su Rusija:

  • 1956 m. pasirašytą deklaraciją,
  • 1993 m. pasirašytą sutartį, pagal kurią buvo nutarta, kokiais principais vadovaujantis bus siekiamas susitarimas,
  • 2001 m. pasirašytą susitarimą, kuriuo abi šalys pripažino 1956 m. deklaraciją.

Rusijos pozicija

[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Pagrindiniai dokumentai, kuriais remiasi Rusija, grįsdama Kurilų salyno priklausomybę:

  • Jaltos konferencijos nutarimas (1945 m. vasario 4-11 d.),
  • Potsdamo konferencijos nutarimai, kuriuos Japonija buvo priversta pripažinti (1945 m. liepos 17 – rugpjūčio 12 d.) bei
  • San Francisko konferencijos sutartimi (1953 m. rugsėjo 8 d.), nors Rusija jos ir nepasirašė.

Rusijos ketinimai dėl Kurilų salų išlaikymo

[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Rusijos spauda teigia, jog Kurilų salų priklausymas Rusijai yra neabejotinas, nes Kurilų salos šalies dalimi tapo po Antrojo pasaulinio karo. Tačiau ji pasiruošusi derėtis su Japonija dėl Šikotano bei Habomajaus (šios salos yra negyvenamos ir labai akmenuotos) salų. Į didžiausių salų Kunaširo bei Iturupo infrastruktūrą Rusija investuoja milijardus. „Priėmus ekonominę ir socialinę salų plėtros programą per dešimtmetį rengiamasi Kunašyre pastatyti rimtesnį oro uostą ir iki maksimumo padidinti gyventojų skaičių. Matyt, taip galutinai palaidojant Japonijos viltis atgauti šiaurines teritorijas. Tam jau skirta 18 mlrd. rublių.“

Kodėl Rusija nenori atiduoti Kurilų salų?

[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
Vienas iš pagrindinių kaimų Šikotane, kuris priklauso Rusijai

Yra keturios priežastys, kodėl Rusija nenori atiduoti Kurilų salų:

  • Strateginė svarba. Kurilų salos „sudaro natūralų barjerą, dengiantį Ochotsko jūrą ir išėjimus į Ramųjį vandenyną. Tai tinkama vieta karinėms jūrų ir oro bazėms bei radiolokacinėms stotims.
  • Teritorinės problemos. Rusija bijo, kad grąžinus Kurilų salas, gali iškilti ir kitų teritorinių klausimų su kaimyninėmis šalimis. Po Antrojo Pasaulinio karo Sovietų Sąjunga gavo ne tik teritorijas Tolimuosiuose Rytuose, bet ir Europoje. 1940 m. po Žiemos karo užėmė Suomijos teritorijos dalį bei 1945 m. Rytų Prūsiją.
  • Kunašyras yra tikras gamtos perlas. Ten įkurtas Kurilų draustinis, yra keturi veikiantys vulkanai, gyvena per 200 rudųjų meškų, auga magnolijų ir bambukų sąžalynai, iš žemės gausiai trykšta gydomieji terminiai vandenys, pakrantėse pasirodo ruonių, delfinų ir banginių.
  • Nacionalizmas. Rusai nėra linkę prisipažinti buvę neteisūs kuriuo nors istoriniu momentu.

Išnašos

[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
  1. ↑ Латышев, Игорь Александрович Россия и Япония: в тупике территориального спора. Алгоритм, 2004. isbn=9785926501305
  2. ↑ Brad Williams. Resolving the Russo-Japanese territorial dispute: Hokkaido-Sakhalin relations. Routledge, 2007. isbn=9780415413213
  3. ↑ Kimie Hara. New Light on the Russo-Japanese Territorial Dispute. Research School of Pacific Studies, Australian National University, 1995. isbn=9780731521531
  4. ↑ Суверенитет России над южными Курилами сомнению не подлежит – МИД РФ. 2011-02-24.
  5. ↑ Лавров: Суверенитет России над Курилами обсуждениям не подлежит Российская газета, 2012-01-18
  6. ↑ РФ не рассматривает ситуацию с Японией в вопросе о границах как некий территориальный спор ИТАР-ТАСС, 2014-02-18
  7. ↑ Denunciation of the neutrality pact April 5, 1945. (Avalon Project at Yale University)
  8. ↑ Soviet War Declaration On Japan August 8, 1945. (Avalon Project at Yale University)
  9. ↑ http://www.mofa.go.jp/region/n-america/us/q&a/declaration.html
  10. ↑ http://news.bbc.co.uk/2/hi/asia-pacific/7896325.stm

Šaltiniai

[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
Rodomas puslapis "https://lt.wikipedia.org/w/index.php?title=Kurilų_salų_konfliktas&oldid=7158877"