Kretuonas
| Kretuonas | |
|---|---|
 Kretuonas ir užliejamos Žemaitiškės pievos nuo Lygumų apžvalgos bokšto
| |
| Vieta | Švenčionių rajonas,  Lietuva
|
| Plotas | 8,643 km² |
| Kranto linijos ilgis | 20,1 km |
| Kilmė | ledyninis |
| Vidutinis gylis | 5,2 m |
| Didžiausias gylis | 10,9 m |
| Įteka | Pašaminė, Gylis, Kampupė, Vajuonėlė, 5 bevardžiai upeliai |
| Išteka | Kretuona |
  Kretuonas | |
| Koordinatės | 55°15′10″ š. pl. 26°04′43″ r. ilg. / 55.25278°š. pl. 26.07861°r. ilg. |
Kretúonas arba Kretuonis – ežeras rytų Lietuvoje, Švenčionių rajone, 9 km į šiaurės rytus nuo Švenčionėlių. Didžiausias Švenčionių rajono ir Aukštaitijos nacionalinio parko ežeras. Vakaruose pro ežerą praeina geležinkelis Vilnius – Daugpilis. Ežeras matomas nuo Lygumų apžvalgos bokšto.
Geografija
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]Plotas 864,3 ha. Ilgis iš šiaurės rytų į pietvakarius 5,0 km, didžiausias plotis ežero pietinėje dalyje – 2,63 km. Paviršiaus altitudė 145,7 m. Didžiausias gylis 10,9 m, vidutinis gylis 5,2 m. Ežero dubuo išgulėtas ledo luisto. Baseino plotas 154,7 km². Kranto linijos ilgis 14,8 km, su salų krantais 20,1 km. Krantai žemi, lėkšti, pietinis ir pietvakarinis krantai pelkėti, šiaurės vakarinis, vakarinis ir pietinis krantai – apaugęs mišku (Pakretuonės ir Klinaukos miškai), yra terasų. Ežere yra 6 salos – Didžioji, Skuivinės, Varonių, Galasalė, Alksnių, Beržų; iš viso 31,4 ha, 2 iš jų – didelės (Didžioji arba Plikasalė 23,5 ha ir Skuivinės arba Lazdynų 6,9 ha).
Į ežerą įteka Žaugėda, ištekanti iš Kretuonykščio ežero (po sovietinių laikų melioracijų pastaroji įteka į Vajuonėlę), Pašaminė, Gylis, Kampupė, Vajuonėlė, ištekanti iš Vajuonio ežero. Šiaurės vakaruose išteka Kretuona, įtekanti į Žeimenio ežerą. Kretuonas priklauso Žeimenos baseinui. Ežero pratakumas 90 %. Atabradas platus, vakaruose jis smėlingas ir žvyringas. Nendrių ir meldų juosta 30–40 m pločio, kai kur platesnė kaip 150 m. Kretuono šiaurės vakarų krante auga du Kretuonių ąžuolai (gamtos paminklas).[1] Šiaurės rytiniame krante įsikūrę Rėkučiai, rytiniame – Reškutėnai, pietiniame – Murmos, pietvakariniame – Kretuonys, o šiaurės vakariniame-vakariniame – Pakretuonė.
Natura 2000
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]Kretuonas, kaip svarbi vandens ir pelkių paukščių perėjimo vieta įtrauktas į saugomų teritorijų sąrašą Natura 2000. Rytinėje ežero pakrantėje nusidriekusios užliejamos Žemaitiškės pievos pasižymi gausybe čia perinčių saugomų paukščių rūšių, tokių kaip: juodakaklis kragas (Podiceps nigricollis), juodoji žuvėdra (Chlidonias niger), pilkoji antis (Anas strepera), putpelė (Coturnix coturnix), švygžda (Porzana porzana), griežlė (Crex crex), stulgys (Gallinago media), griciukas (Limosa limosa) ir kiti. Tai naujai besiformuojanti gamtinė teritorija – paukščių buveinė, atsiradusi kadaise numelioruotų pievų vietoje. Dėl didelių elektros kainų atsisakyta siurbti vandenį iš numelioruotų Žemaitiškės pievų, todėl buvusio seklaus Žemaitiškės pievų ežerėlio (buvusios Kretuono ežero įlankos) vietoje, pratekamo Žaugėdos upelio, susiformavo užpelkėjusių pievų plotai. Šio užpelkėjusio ežerėlio pakrantės, gausios paukščių ir žuvies, nuo seno traukė žmones. Šiuo metu archeologų čia yra identifikuotos aštuonios akmens – geležies amžių gyvenvietės.
Istorija
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]Ežero apylinkės apgyvendintos seniai. Kretuono apyežeryje gausu akmens amžiaus, bronzos amžiaus ir geležies amžiaus gyvenviečių likučių, kurių tyrinėjimams pastaraisiais dešimtmečiais vadovavo archeologai Algirdas Girininkas ir Egidijus Šatavičius.
Vandenvardis
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]Pavadinimas Kretuonas kildinamas nuo žodžio kretėti („virpėti, drebėti, purtėti“). Anksčiau šaknis kret- galbūt reiškė bendrai liulančią vietą, liūną.[2]
Šaltiniai
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]- ↑ Kretuonas. Visuotinė lietuvių enciklopedija, T. XI (Kremacija-Lenzo taisyklė). – Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 2007. 24 psl.
- ↑ Aleksandras Vanagas. Lietuvių hidronimų etimologinis žodynas. – Vilnius: Mokslas, 1981. // psl. 165