Klozetas

Šis straipsnis apie įrenginį. Apie kitas reikšmes skaitykite straipsnyje Tualetas (reikšmės).

Klozetas, unitazas arba tualetas – sanitarinis įrenginys srutinėms nuotekoms (žmonių šlapimui ir išmatoms), kartais ir tualetiniam popieriui rinkti. Pagal technologiją tualetai būna nuleidžiami ir sausieji. Nuleidžiamuose tualetuose naudojamas vanduo, o sausuosiuose arba nenuleidžiamuose vanduo nenaudojamas. Tualetai gali būti pagaminti naudotis sėdimoje padėtyje (paplitę Europoje ir Šiaurės Amerikoje), su tualeto sėdyne, atsižvelgiant į papildomus poreikius neįgaliesiems, arba naudotis pritūpus (populiaresni Azijoje). Miesto zonose tualetai su nuleidžiamu vandeniu dažniausiai yra prijungti prie kanalizacijos sistemos, vedančios į nuošaliose vietovėse įrengtus septikus. Sausi tualetai yra sujungti su duobe arba ją atstojančiu išimamu konteineriu, kompostavimo kameros ar kito laikymo ir apdorojimo įrenginio.

Šiuolaikiniams tualetams naudojamos įvairios technologijos. Tualetai dažniausiai daromi iš fajanso, pusporcelianio (nuleidžiamieji),^[1] betono, plastiko arba medžio. Naujesnės tualeto technologijos apima unitazo bakelį su dviem vandens nuleidimo režimais, tualeto sėdynės šildymą, bidė funkciją. Japonija yra žinoma dėl savo tualeto technologijų. Lėktuvų tualetai yra specialiai sukurti funkcionuoti ore. Visuotinai pripažįstamas poreikis laikytis išangės higienos po tuštinimosi ir plačiai naudojamas tualetinis popierius (dažnai laikomas tualetinio popieriaus rulono laikiklyje), kuriuo taip pat galima nušluostyti vulvą po šlapinimosi (taip pat ir bidė).

Namuose, priklausomai nuo regiono, tualetas gali būti tame pačiame vonios kambaryje kaip kriauklė, vonia ir dušas arba būti įrengtas atskiroje patalpoje.

Daugelis neturtingų namų ūkių besivystančiose šalyse naudojasi primityviais ir dažnai nehigieniškais tualetais. Beveik milijardas žmonių išvis neturi prieigos prie tualeto ir gamtinius reikalus atlieka atvirose vietose.^[2] Dėl šių problemų gali plisti fekaliniu-oraliniu keliu plintančios ligos arba per vandenį plintančios ligos, tokios kaip cholera ir viduriavimas. Tokiu tikslu pasauliniu mastu iškeltas Jungtinių Tautų darnaus vystymosi šeštasis tikslas, kuriuo siekiama „užtikrinti visiems tinkamas ir lygiateises sanitarijos bei higienos sąlygas ir panaikinti tuštinimąsi atvirose erdvėse“.^[3]

Lietuvoje

Lietuvoje ilgą laiką tualetai nebuvo plačiai paplitę. XX a. pr. lauko tualetų buvo įrengta Suvalkijoje ir Dzūkijoje.^[4] Tik per Pirmąjį pasaulinį karą buvo pradėta kampanija, kuria siekta didžiąją dalį Lietuvos gyventojų pripratinti prie išviečių, – iki tol labiausiai paplitęs būdas buvo gamtinius reikalus atlikti lauke neuždaroje patalpoje.^[4] iki pat XX a. vid. viešieji tualetai Lietuvos miestuose ir miesteliuose buvo retenybė. Pirmasis viešasis tualetas buvo pastatytas tarpukariu Kauno geležinkelio stotyje ir iki 1939 m. buvo vienintelis viešasis tualetas mieste.^[4] Vėliau pradėti rengti prie kanalizacijos prijungti nuleidžiamieji tualetai, iki tol buvę dvarininkų privilegija. Pakruojo dvare toks tualetas buvo pastatytas dar XIX a.^[4]

Dabar Lietuvoje labiausiai paplitę nuleidžiamieji tualetai, tačiau 2019 m. 10,6 % gyventojų naudojosi sausais lauko tualetais (išvietėmis), šiuo rodikliu gerokai lenkdama ES vidurkį.^[5]