Joseph Frank
| Josefas Frankas vok. Joseph Frank | |
|---|---|
| |
| Jozefo Franko portretas (nežinomo XIX a. dailininko litografija)[1] | |
| Gimė | 1771 m. gegužės 23 d. Raštatas, Vokietija |
| Mirė | 1842 m. gruodžio 18 d. (71 metai) Italija |
| Tėvas | Johanas Pėteris Frankas |
| Sutuoktinis (-ė) | Kristina Gerhardi Frank |
| Veikla | vokiečių kilmės Vilniaus universiteto profesorius, Terapijos klinikos vadovas, kartu su prof. Augustu Liudviku Bekiu įkūrė Vakcinacijos institutą. Jo namuose 1805 m. gruodžio 12 d. buvo įkurta Vilniaus medicinos draugija. |
| Alma mater | Getingeno universitetas, Pavijos universitetas |
Josefas Frankas (vok. Joseph Frank; 1771 m. gegužės 23 d. Raštate, Vokietijoje) – 1842 m. gruodžio 18 d. Lombardijoje, Italija) – vokiečių kilmės Vilniaus universiteto profesorius, Terapijos klinikos vadovas, kartu su prof. Augustu Liudviku Bekiu įkūrė Vakcinacijos institutą. Jo namuose 1805 m. gruodžio 12 d. buvo įkurta Vilniaus medicinos draugija.[2][3]
Studijos ir darbas Vienoje
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]Josefas Frankas gimė 1771 m. gruodžio 23 d. Raštate, Vokietijoje pasaulinio garso medicinos profesoriaus Johano Pėterio Franko šeimoje. Jaunystę Frankas praleido Italijoje, kur susipažino su žmona Kristina.[4]
Josefas Frankas baigė Getingeno ir Pavijos universitetuose medicinos studijas. Pavijos universitete įgijo medicinos mokslų daktaro laipsnį. Laisvai kalbėjo prancūziškai, vokiškai, itališkai, mokėjo lotynų kalbą, gyvendamas Lietuvoje pramoko lenkų kalbą. 1796–1803 m. Josefas Frankas dirbo žymiame Vienos medicinos mokslo centre vyriausiuoju miesto ligoninės gydytoju.[3][4][5]
Atvykimas į Vilnių ir veikla Vilniuje
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
1804 m. tėvas ir sūnus Frankai, tuo metu abu dirbę Vienoje, Vilniaus universiteto rektoriaus Jeronimo Stroinovskio ir Vilniaus švietimo apygardos kuratoriaus Adomo Čartoriskio buvo pakviesti atvykti dėstyti į Vilniaus universitetą.[2][6]
Josefas Frankas savo prisiminimų knygoje taip aprašo iškeliavimą iš Vienos į Vilnių:
- „1804 m. rugsėjo 11 d. mes savotišku karavanu pajudėjome iš Vienos. Tėvas su abiem mano seserimis ir ūkvede įsitaisė dengtoje karietoje, ponia Frank ir aš – dvivietėje karietaitėje. Ant pasosčių sėdėjo po tarną. Trečias tarnas, kambarinė ir virėja važiavo iš paskos brika. Tėvas man pavedė vadovauti kelionei. "[3]
1804 m. Vilniaus universitetas iš Vitebsko vaivados Antano Prozoro nupirko namą Didžiojoje gatvėje, jį restauravo architektas Mykolas Angelas Šulcas, įrengdamas name 10 gyvenamųjų butų. Adomas Čartoriskis vieną butą skyrė Jozefo Franko šeimai. Jo butas buvo gatvės korpuso šiaurinėje dalyje.[5]
Atvykę į Vilnių tėvas ir sūnus Frankai ėmė dėstyti Vilniaus universitete. Johanas Peteris Frankas 1804 m. universitete įkūrė terapijos kliniką, kuriai, jam išvykus į Sankt Peterburgą, ėmėsi vadovauti jo sūnus Josefas Frankas. Tai buvo naujovė, kadangi dauguma Europos universitetų tuo metu klinikų neturėjo.[7] Klinika pradžioje turėjo dvi palatas po 6 lovas. Prie jos veikė ambulatorija. Šioje klinikoje Frankas skaitė praktinį klinikinio gydymo kursą akcentuodamas glaudų klinikinių disciplinų ryšį su medicinos teorija. Didelį dėmesį skyrė klinikinei diagnostikai. 1805–1806 m. klinikoje gydėsi 135 ligoniai. Neturtėlius ir vaikus gydė nemokamai.[3][8][7]
1805 m. gruodžio 12 d. Jozefo Franko bute, Didžiojoje g. 1, buvo įkurta Vilniaus medicinos draugija. Jos steigėjai Jozefas Frankas, Andrius Sniadeckis, Augustas Liudvikas Bekiu, Ferdinandas Špicnagelis ir kt.[9] Pirmieji draugijos nariai be steigėjų buvo Liudvigas Heinrichas Bojanus, Janas Frydrichas Niškovskis, Konstantinas Porcijanka, Mikalojus Mianovskis, Johanas Fridrichas Volfgangas, Johanas Lobenveinas ir kt. Draugija yra parengusi ir išleidusi nurodymus apie kai kurias užkrečiamas ligas, stengėsi iš medicinos mokslo pašalinti prietarus.[3][7]
1808 m. Jozefas Frankas Leipcige išleido pirmąjį veikalo „Acta instituti clinici caesareae universitetatis Vilnensis” („Vilniaus imperatoriškojo universiteto klinikinio instituto darbai”) tomą. Šiame veikale Frankas daug vietos skyrė jo vadovautai vidaus ligų klinikai. Tais pačiais metais išleistas II tomas, kuriame aprašytos 1807 m. kare sužeistųjų ligos. Viso buvo išleisti šios knygos trys tomai.[10] Pats svarbiausias Josefo Franko traktatas – 14 tomų – „Praxeos medicae universae praecepta” („Visuotinės medicinos praktikos nurodymai”). Jozefo Franko iniciatyva Vilniuje pradėti leisti medicinos žurnalai. Juose Frankas paskelbė straipsnių apie krūtinės anginą, gerklės ligas, kokliušą ir kt.[8][3][7][6] Prie Vilniaus universiteto susiformavo „Frankinė” medikų mokykla.[11]
1808 m. prie terapijos klinikos Josefas Frankas kartu su Augustu Liudviku Bekiu įkūrė Vakcinacijos institutą. Vilniuje ir jo apylinkėse imta žmones skiepyti nuo raupų. Institute laborantais dirbo universiteto studentai.[7] Tais pačiais metais Josefas Frankas įkūrė Anatomijos muziejų.[2] 1808 m. Josefo Franko iniciatyva buvo atidaryta chirurgijos klinika su 13 lovų ir dvejomis palatomis(viena palata buvo skirta vyrams, kita – moterims). Klinika turėjo operacinę.[3][8][7]
Josefo Franko iniciatyva įkurtame Medicinos institute valstybės lėšomis buvo išlaikomi 30 studentų, vėliau studentų skaičius padidėjo. Frankas buvo šio instituto vedėju.[6]
1809 m. Josefo Franko iniciatyva Vilniuje įsteigtas Motinystės institutas, kurio paskirtis buvo teikti pagalbą neturtingoms motinoms, našlėms. Gimdyvėms talkino akušerė. Institutas per savo gyvavimo laikotarpį sušelpė 398 gimdyves.[7]
1815 m. Terapijos ir Chirurgijos klinikų patalpose Josefas Frankas atidarė akušerijos kliniką, kurioje vykdavo praktiniai akušerijos užsiėmimai.[7]
Jozefas Frankas medicinos klinikai vadovavo iki 1823 m.[2] 1823 m. vasarą, jau tapęs po 20 gyvenimo metų tikru Vilniaus miesto gyventoju, Josefas Frankas apsisprendė išvykti iš Vilniaus. Savo atsiminimuose jis rašė:
- „Sunkiausia atsisveikinti su ligoniais, draugais ir miestu, kuriame patyriau daug gero. "[3]
Išvykęs iš Vilniaus Jozefas Frankas apsigyveno Italijoje, kurioje prancūzų kalba parašė prisiminimus apie Vilnių. Jozefas Frankas mirė 1842 m. gruodžio 18 d. Lombardijoje, šiaurės Italijoje.
Šeima
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
Jozefo Franko žmona Kristina Gerhardi Frank buvo žymi solistė, kompozitoriaus Franco Jozefo Haidno mokinė. Haidnas 1798 m. jai sukūrė pagrindinę partiją operoje „Pasaulio sukūrimas”. Vilniuje Kristina Frank organizuodavo labdaringus koncertus, atlikdavo solistės partijas pastatytose operose. Jos vilnietiški rečitaliai tapo madingu neturtingų gyventojų šalpos pagalbininku.[4][12]
Frankai į Vilnių kvietėsi atvykti garsius Europos muzikantus. Jie, Frankų paprašyti, Vilniuje rengė koncertus. Gautas pajamas Jozefas Frankas paskirdavo šelpti ir gydyti ligoniams. Pirmasis toks koncertas surengtas 1805 m. sausio 6 d.[5]
Atminimo išsaugojimas
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]Namas Didžiojoje gatvėje (Didžioji g. 1), kuriame gyveno Josefas Frankas su šeima 19 metų, vadinamas Franko namu. Dabartiniu metu jame veikia Prancūzijos ambasada ir Prancūzų kultūros centras.[12]
Vilniaus universiteto Petro Skargos (Didžiojo) kiemo arkadose įrašytas Josefo Franko vardas.[12]
Šaltiniai
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]- ↑ Jonas Kubilius (redakcinės kolegijos pirmininkas). Vilniaus universitetas dailėje. Vilnius: Vaga, 1986, p. 145.
- ↑ 2,0 2,1 2,2 2,3 Redaktorius Rolandas Pavilionis. Vilniaus universiteto istorija 1579–1994, Valstybinis leidybos centras, 1994.ISBN 9986-09-047-4.
- ↑ 3,0 3,1 3,2 3,3 3,4 3,5 3,6 3,7 Josephas Frankas. Vilnius XIX amžiuje: atsiminimai, pirma knyga. Iš prancūzų kalbos vertė Genovaitė Dručkutė. Vilnius: Mintis, 2013. ISBN 978-5417-01062-0.
- ↑ 4,0 4,1 4,2 Laimonas Briedis. Vilnius savas ir svetimas. Vilnius: Baltos lankos, 2015. ISBN 978-9955-23-697-9.
- ↑ 5,0 5,1 5,2 Antanas Rimvydas Čaplinskas. Didžioji gatvė. Valdovų kelias. Vilniaus gatvių istorija. Vilnius: Charibdė, 2011. ISBN 978-9955-379-38-8.
- ↑ 6,0 6,1 6,2 A.Piročkinas, A.Šidlauskas. Mokslas senajame Vilniaus universitete. Vilnius: Mokslas, 1984.
- ↑ 7,0 7,1 7,2 7,3 7,4 7,5 7,6 7,7 Vilniaus universiteto istorija 1803–1940. Vilnius: Mokslas, 1977.
- ↑ 8,0 8,1 8,2 Morta Baužienė. Pasižvalgymas po senojo Vilniaus mūrus. Vilnius: Savastis, 2012. ISBN 978-9986-420-89-7.
- ↑ Adomas Honoris Kirkoras. Pasivaikščiojimai po Vilnių ir jo apylinkes. Iš lenkų kalbos vertė Kazys Uscila. Vilnius: Mintis, 2012. ISBN 978-5-417-01035-4.
- ↑ A.Piročkinas, A.Šidlauskas. Mokslas senajame Vilniaus universitete. Vilnius: Mokslas, 1984.
- ↑ Redaktorius J.Bulavas. Vilniaus universitetas. Vilnius: Valstybinė politinės ir mokslinės literatūros leidykla, 1956.
- ↑ 12,0 12,1 12,2 Tomas Venclova. Vilniaus vardai. Vilnius: R. Paknio leidykla, 2017. ISBN 978-995-57367-21.
Literatūra
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]- Josephas Frankas. Vilnius XIX amžiuje: atsiminimai, pirma knyga. Iš prancūzų kalbos vertė Genovaitė Dručkutė. Vilnius: Mintis, 2013. ISBN 978-5417-01062-0.