Pereiti prie turinio

Izraelis

Keisti nuorodas
Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Kitos reikšmės – Izraelis (reikšmės).
Izraelio valstybė
  • hebr. ‏מְדִינַת יִשְׂרָאֵל‎‏‎
  • Medīnat Yīsrāʾēl
  • arab. دَوْلَة إِسْرَائِيل
  • Dawlat ʾIsrāʾīl
Izraelio vėliava Izraelio herbas
Vėliava Herbas
Himnas: „Viltis“

Izraelis žemėlapyje
Valstybinė kalba hebrajų (ivritas)
Sostinė Jeruzalė
(ribotas pripažinimas)[a]
Didžiausias miestas Jeruzalė
Valstybės vadovai
 • Prezidentas
 • Ministras pirmininkas
  
Isaac Herzog
Benjamin Netanyahu
Plotas
 • Iš viso
 • % vandens 		 
20 770 km2 (150)
2,71 %[10]
Gyventojų
 • 2022
 • Tankis 		 
9 554 780[11] (92)
433 žm./km2 (35)
BVP
 • Iš viso
 • BVP gyventojui 		2022
Didėjimas 520,7[12] mlrd. $ (29)
Didėjimas 54 690[12] $ (15)
Valiuta Izraelio naujasis šekelis (₪‎) (ILS)
Laiko juosta
 • Vasaros laikas		 UTC+2 (IST)
UTC+3 (DST)
Nepriklausomybė
Paskelbta
 nuo Tautų Lygos mandato
1948 m. gegužės 14 d.
Interneto kodas .il
Šalies tel. kodas +972

Izraelis (hebr. ‏יִשְׂרָאֵל‎‏‎ = Yīsrāʾēl, arab. إِسْرَائِيل‎ = ʾIsrāʾīl), oficialiai Izraelio valstybė (hebr. ‏מְדִינַת יִשְׂרָאֵל‎‏‎ = Medīnat Yīsrāʾēl, arab. دَوْلَة إِسْرَائِيل = Dawlat ʾIsrāʾīl) – žydų valstybė Vakarų Azijoje, Viduržemio jūros rytuose. Izraelis šiaurėje ribojasi su Libanu, šiaurės rytuose – su Sirija, rytuose – su Jordanija, pietvakariuose – su Egiptu. Izraelis taip pat ribojasi su Palestinos teritorijomis (pietvakariuose – su Gazos Ruožu, rytuose – su Vakarų Krantu). Vakaruose ir šiaurės vakaruose Izraelio krantus skalauja Viduržemio jūra, pietuose – Raudonoji jūra.

Pagal pagrindinius įstatymus Izraelis save skelbia žydų demokratine respublika.[13] Izraelis yra liberalioji demokratija su parlamentiniu valdymu, proporciniu atstovavimu ir visuotiniais rinkimais.[14] Šalies premjeras yra vyriausybės galva, o Knesetas yra įstatymų leidžiamoji valdžia. Izraelis yra išsivysčiusi šalis ir Tarptautinės ekonominio bendradarbiavimo ir plėtros organizacijos (EBPO) narė. Šalies bendrasis vidaus produktas (2023 m. duomenimis) užėmė 29 vietą pagal BVP ir 13 vietą pagal BVP vienam gyventojui.[15] Šalyje daug kvalifikuotos darbo jėgos, tai viena labiausiai išsivysčiusių šalių pagal aukštąjį išsilavinimą turinčių piliečių dalį[16], taip pat – daugiausiai moksliniams tyrimams ir plėtrai skirianti valstybė[17]. Izraelis turi aukščiausią pragyvenimo lygį Artimuosiuose Rytuose, patenka į dešimtuką šalių su ilgiausia vidutine gyvenimo trukme bei yra laikoma tarp 25 labiausiai socialiai išsivysčiusių valstybių pasaulyje pagal žmogaus socialinės raidos indeksą.[18]

Izraelio nuo 1967 m. vykdoma nausėdijų (žydų naujakurių) politika okupuotame Vakarų Krante sulaukia ne tik propalestinietiškų ir arabiškų organizacijų, tačiau ir Izraelio sąjungininkų kritikos.[19]

Istorija

[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
Pagrindiniai straipsniai – Senovės Izraelio ir Judėjos istorija ir Izraelio istorija.

Tradiciškai Izraelio istorijos pradžia siejama su bibliniais laikais.

Žydai sparčiai pradėjo emigruoti į Palestiną XIX amžiuje, įkūrė tenai kelis žydiškus miestus (taip pat ir Tel Avivą).

1946 m. pabaigoje, britų bei amerikiečių sudarytos komisijos duomenimis, Palestinoje gyveno 1 269 000 arabų (67,6 %), 608 000 žydų (32,4 %).[20] Dėl imigracijos žydų procentas nuolat augo, į Izraelio teritoriją palestiniečių pabėgėliai sugrįžti neturi teisės.

Jungtinės Tautos 1947 metų lapkritį priėmė rezoliuciją Nr. 181, kuria Palestiną padalino, 55 procentus jos skirdami žydams, o 45 procentus – arabams. Jeruzalę jie paskelbė tarptautiniu miestu, kurio neturėtų valdyti nei Izraelis, nei arabai. Palestinos arabai bei aplinkinės arabų valstybės su šiuo padalijimu nesutiko, nes mažumą gyventojų sudarantys žydai turėjo gauti didesnę dalį teritorijos. 1948 m. gegužės 14 d. Izraelis paskelbė nepriklausomybę. Kitą dieną po to aplinkinės arabų valstybės paskelbė Izraeliui karą, kurį Izraelis laimėjo ir užėmė dalį žemių, pagal JTO padalijimo planą skirtų arabams, o arabų valstybės okupavo Gazos Ruožą (Egiptas) ir Vakarų Krantą (Jordanija).

1967 metais Izraelis apkaltino arabų valstybes – Egiptą, Siriją, Iraką ir Jordaniją planuojant vėl pulti Izraelį ir sudavė prevencinį smūgį, o po to per šešias dienas sutriuškino priešininkų armijas bei privertė arabų valstybes sutikti su JTO pasiūlytomis paliaubomis. Per Šešių dienų karą Izraelis okupavo dvi teritorijas, niekad nepriklausiusias Anglų Palestinos mandatui – Golano aukštumas (priklausiusias Sirijai) ir Sinajaus pusiasalį (priklausiusį Egiptui). Šiame kare Izraelis taip pat užėmė ir rytinę Jeruzalės dalį. Izraelis laiko ją savo teritorijos dalimi, tačiau tarptautinė bendruomenė to nepripažįsta. Vėliau Sinajaus pusiasalis grąžintas Egiptui mainais už Izraelio pripažinimą ir taikos sutartį.

1973 metų Jom Kipuro kare Egiptas ir Sirija netikėtai atakavo Izraelį, tuo metu švenčiantį Jom Kipurą – vieną svarbiausių religinių žydų švenčių. Puolimas pradžioje buvo sėkmingas, tačiau vėliau Izraelio karinės pajėgos buvo sėkmingai mobilizuotos ir atrėmė ataką. Keršydamos už JAV paramą Izraeliui, naftą eksportuojančios arabų valstybės sumažino, o vėliau ir nutraukė naftos tiekimą JAV bei kitoms Izraelį parėmusioms šalims (1973 metų naftos krizė).

Izraelio valstybės vis dar nepripažįsta dalis valstybių (daugiausiai musulmoniškų), lieka neišspręsti okupuotų teritorijų, žydų naujakurių gyvenviečių jose klausimai. Palestinos savivalda kontroliuoja tik dalį Vakarų Kranto, Gazos Ruožas valdomas Hamas judėjimo.

Okupuotų teritorijų A ir B zonos (2006 m.)

Politinė sistema

[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
Pagrindinis straipsnis – Izraelio politinė sistema.

Izraelis yra parlamentinė demokratija su visuotine rinkimų teise. Parlamento narys, remiamas parlamento daugumos, išrenkamas ministru pirmininku – juo dažniausiai tampa didžiausios partijos pirmininkas. Ministras pirmininkas yra vyriausybės ir ministrų kabineto vadovas.[21]

Izraelio parlamentą Knesetą sudaro 120 narių. Kneseto narystė grindžiama proporcingu politinių partijų atstovavimu,[22] o patekimo į parlamentą slenkstis yra 3,25 %. Toks sąlyginai žemas slenkstis praktiškai lėmė koalicines vyriausybes. Izraelio nausėdijų Vakarų Krante gyventojai turi balso ir balotiravimosi į Knesetą teisę,[23] o po 2015 m. rinkimų net 10 iš 120 (arba 8 %) parlamentarų buvo naujakuriai.[24] Parlamento rinkimai numatomi kas ketverius metus, tačiau nestabilios koalicijos arba Kneseto balsavimas dėl nepasitikėjimo gali paleisti vyriausybę anksčiau.[25] Izraelio arabų interesams atstovauja arabų partijos, taip pat dalyvaujančios rinkimuose. Pirmoji arabų vadovaujama partija buvo įkurta 1988 m., o pagrindinis arabų blokas, Jungtinis sąrašas, gauna apie 10 % vietų parlamente.[26]

2023 m. Izraelis išlieka viena iš penkių pasaulio valstybių, neturinčių rašytinės konstitucijos. Nerašytinę konstituciją atstoja pagrindiniai Izraelio įstatymai. Juose Izraelis apibrėžiamas kaip žydų ir demokratinė valstybė bei kaip žydų tautos tautinė valstybė.[13] 2003 m. Knesetas, remdamasis šiais įstatymais, pradėjo rengti oficialią šalies konstituciją.[27]

Izraelio prezidentas yra valstybės vadovas, turintis ribotas ir daugiausia ceremonines pareigas.[28]

Izraelyje valstybinės religijos nėra,[29] tačiau valstybės kaip „žydiškos ir demokratinės“ apibrėžimas saisto ją su judaizmu ir sudaro prielaidas konfliktams tarp civilinės teisės ir religinės teisės. Funkcionuojantis politinis pliuralizmas išlaiko pusiausvyrą tarp valstybės ir religijos iš esmės tokią, kokia buvo Britanijos mandato metu.[30]

2018 m. liepos 19 d. Knesetas priėmė pagrindinį įstatymą, pagal kurį Izraelio valstybė iš esmės apibūdinama kaip „tautinė žydų tautos valstybė“, hebrajų kalba įvardinama oficialiąja kalba, o arabų kalbai suteikiamas „ypatingas statusas“. Tas pats įstatymo projektas suteikia žydams unikalią nacionalinio apsisprendimo teisę, o žydų gyvenviečių plėtrą šalyje vertina kaip „nacionalinį interesą“, įgalinantį vyriausybę „imtis veiksmų šį interesą skatinti, plėtoti ir įgyvendinti“.[31]

Administracinis suskirstymas

[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
Pagrindinis straipsnis – Izraelio apygardos.

Izraelis dalinamas į 6 apygardas:

  1. Šiaurės apygarda (Mehoz HaTzafon)
  2. Haifos apygarda (Mehoz Hefa)
  3. Centrinė apygarda (Mehoz HaMerkaz)
  4. Tel Avivo apygarda (Mehoz Tel-Aviv)
  5. Jeruzalės apygarda (Mehoz Yerushalayim)
  6. Pietų apygarda (Mehoz HaDarom)

Geografija

[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
Izraelio vėliava
Pagrindinis straipsnis – Izraelio geografija.

Iš šiaurės į pietus šalis ištįsusi per 470 km, plačiausia šalies vieta yra 135 km, siauriausia tik 15 km. Nors Izraelis yra nedidelė šalis, tačiau joje yra net keletas klimato zonų.

Ekonomika

[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
Pagrindinis straipsnis – Izraelio ekonomika.

Izraelis laikomas pažangiausia Vakarų Azijos ir Artimųjų Rytų šalimi ekonominės ir pramonės plėtros požiūriu.[32][33] 2023 m. TVF skaičiavimais, Izraelio BVP siekė 564 milijardus dolerių, o BVP vienam gyventojui – 58 270, t. y., maždaug dvigubai aukštesnis nei Lietuvos ir panašus į kitas labai išsivysčiusias ir turtingas valstybes.[34] Gera švietimo kokybė Izraelio universitetuose ir daug motyvuotų bei išsilavinusių gyventojų lėmė šalies aukštųjų technologijų bumą ir sparčią ekonomikos plėtrą.[35] 2010 m. šalis įstojo į EBPO. Pasaulio ekonomikos forumo sudarytame Pasaulio konkurencingumo ataskaitoje šalis užima 20 vietą,[36] o Pasaulio banko Geriausių verslui pasaulio šalių sąraše – 35 vietą.[37] Izraelis taip pat užėmė penktą vietą pasaulyje pagal aukštos kvalifikacijos darbuotojų dalį. Šie Izraelio ekonominiai duomenys apima ekonominę Izraelio teritoriją, įskaitant Golano aukštumas, Rytų Jeruzalę ir Izraelio gyvenvietes Vakarų Krante.

Gyventojai

[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
Pagrindinis straipsnis – Izraelio gyventojai.
Izraelio gyventojų piramidė

2022 m. gruodžio 31 d. Izraelyje gyveno 9,66 mln. gyventojų: 73,6 % iš jų – žydai, 21,1 % – arabai ir 4,8 % – ne arabai krikščionys ir gyventojai, nenurodę religijos.[38] Šalyje taip pat gyvena čerkesų, rusų ir kitų tautinių mažumų. Tarp žydų 35 % – pirmos kartos imigrantai, apie 1,1 mln. – emigrantai iš buvusios Tarybų Sąjungos.

Kelio ženklas hebrajų, arabų ir anglų kalbomis

Šalyje taip pat yra apie 166 0000-230 000 užsienio darbininkų ir nelegalių gyventojų.[39] Anot 2016 m. EBPO skaičiavimų, Izraelio gyventojų gyvenimo trukmė yra 82,5 m., 6-a pagal ilgumą visame pasaulyje.[40] Gan didelis atotrūkis tarp Izraelio žydų ir Izraelio arabų gyvenimo trukmės – pastarieji gyvena vidutiniškai 3-4 m. trumpiau,[41][42] tačiau vis tiek ilgiau nei bet kurioje kitoje arabų ar musulmoniškoje valstybėje.[43][44]

Užsienio politika

[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
Pagrindiniai straipsniai – Izraelio tarptautiniai santykiai ir Izraelio ir Lietuvos santykiai.

Izraelis yra užmezgęs diplomatinius santykius su 164 JTO narėmis, taip pat Šventuoju Sostu, Kosovu, Kuko salomis ir Niuje. 2021 m. lapkričio duomenimis, Izraelis užsienio valstybėse yra įsteigęs 82 ambasadas (įskaitant biurą ryšiams su Taivanu), 22 generalinius konsulatus ir dvi atstovaujamąsias misijas.[45] Dauguma šalių, su kuriomis Izraelis nėra užmezgęs diplomatinių santykių, yra musulmoniškos valstybės.[46] Pvz., tik šešios iš 22 Arabų Lygos valstybių yra normalizavusios santykius su Izraeliu.

Diplomatiniai santykiai tarp Lietuvos ir Izraelio užmegzti 1992 m. sausio 8 d. Izraelis pripažino Lietuvos nepriklausomybę 1991 m. rugsėjo 4 d. ir buvo tarp pirmesnių tai padariusių ne Europoje esančių valstybių.

Lietuva savo šalies ambasadą turi Tel Avive, taip pat garbės konsulatus Herclijoje bei Ramat Gane, tuo tarpu Vilniuje yra įsteigta Izraelio Valstybės ambasada. Izraelyje gyvena didelė dalis litvakų kilmės gyventojų. 2002 m. Lietuvos eksportas į Izraelį sudarė 7,8 mln. JAV dolerių arba 0,15 % bendrojo Lietuvos eksporto, o 2021 m. mastai išaugo iki 75 mln. eurų.[47]

Kultūra

[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
Pagrindinis straipsnis – Izraelio kultūra.

Gyventojų įvairovė šalyje suformavo įvairialypę Izraelio kultūrą – žydai iš išeivijos bendruomenių visame pasaulyje atsinešė savo kultūrines ir religines tradicijas, jas suliedami į bendrą kultūrinį katilą.[48] Daugelyje kultūros sferų, tokių kaip, architektūra, muzika ir virtuvė, juntama arabų įtaka.[49] Izraelis yra vienintelė šalis pasaulyje, kurioje gyvenimas reguliuojamas pagal hebrajų kalendorių. Darbo ir mokinių atostogos nustatomos pagal žydų šventes, o oficiali poilsio diena yra šeštadienis (šabas).[50]

Šaltiniai

[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
  1. ↑ „Australia recognises West Jerusalem as Israeli capital“. BBC News. 2018-12-15. Nuoroda tikrinta 2020-08-14.
  2. ↑ „Foreign Ministry statement regarding Palestinian-Israeli settlement“. www.mid.ru. 2017-04-06.
  3. ↑ „Czech Republic announces it recognizes West Jerusalem as Israel's capital“. Jerusalem Post. 2017-12-06. Nuoroda tikrinta 2017-12-06. „The Czech Republic currently, before the peace between Israel and Palestine is signed, recognizes Jerusalem to be in fact the capital of Israel in the borders of the demarcation line from 1967." The Ministry also said that it would only consider relocating its embassy based on "results of negotiations.“
  4. ↑ „Honduras recognizes Jerusalem as Israel's capital“. The Times of Israel. 2019-08-29.
  5. ↑ „Guatemala se suma a EEUU y también trasladará su embajada en Israel a Jerusalén“ [Guatemala joins US, will also move embassy to Jerusalem]. Infobae (ispanų). 24 December 2017. Guatemala's embassy was located in Jerusalem until the 1980s, when it was moved to Tel Aviv.
  6. ↑ „Nauru recognizes J'lem as capital of Israel“. Israel National News (anglų). 2019-08-29.
  7. ↑ Istorinis sprendimas: D.Trumpas pripažino Jeruzalę Izraelio sostine. 15min. Nuoroda tikrinta 2021-11-27.
  8. ↑ Frot, Mathilde (2020-09-04). „Kosovo to normalise relations with Israel“. The Jewish Chronicle. Nuoroda tikrinta 2020-09-04.
  9. ↑ „Kosovo and Serbia hand Israel diplomatic boon after US-brokered deal“. The Guardian. 2020-09-04. Nuoroda tikrinta 2020-09-04.
  10. ↑ „Surface water and surface water change“. Ekonominio bendradarbiavimo ir plėtros organizacija (EBPO). Nuoroda tikrinta 2020-10-11.
  11. ↑ „Home page“. Israel Central Bureau of Statistics. Nuoroda tikrinta 2017-02-20.
  12. ↑ 12,0 12,1 „World Economic Outlook (2022 m. balandis)“. Tarptautinis valiutos fondas. Nuoroda tikrinta 2022-04-20.
  13. ↑ 13,0 13,1 „Israel“. Freedom in the World. Freedom House. 2008. Suarchyvuotas originalas 2012-06-23. Nuoroda tikrinta 20 March 2012.
  14. ↑ „Global Survey 2006: Middle East Progress Amid Global Gains in Freedom“. Freedom House. 19 December 2005. Suarchyvuotas originalas 2012-06-23. Nuoroda tikrinta 20 March 2012.
  15. ↑ [1]
  16. ↑ Education at a Glance: Israel (Report). Organisation for Economic Co-operation and Development. 2016-09-15. Nuoroda tikrinta 18 January 2017.
  17. ↑ UNESCO statistika
  18. ↑ Nations, United. „Country Insights“ (anglų). {{cite journal}}: Citatai journal privalomas |journal= (pagalba)
  19. ↑ Lietuva susilaiko nuo kritikos Izraeliui: kodėl tai tapo tabu (15min.lt)
  20. ↑ http://www.cjpmo.org/DisplayDocument.aspx?DocumentID=18 Archyvuota kopija 2014-04-10 iš Wayback Machine projekto.
  21. ↑ „Israel's election process explained“. BBC News. 2003-01-23. Nuoroda tikrinta 2010-03-31.
  22. ↑ „The Electoral System in Israel“. The Knesset. Nuoroda tikrinta 2007-08-08.
  23. ↑ Jewish settlers can vote in Israeli elections, though West Bank is officially not Israel, Fox News, 2015 m. vasaris
  24. ↑ The Social Composition of the 20th Knesset, Izraelio demokratijos institutas, 2015 m. kovo 30 d.
  25. ↑ „How Israel's electoral system works - CNN.com“. CNN International. Nuoroda tikrinta 2021-10-14.
  26. ↑ Halbfinger, David M.; McCann, Allison (2020-02-28). „As Israel Votes Again (and Again), Arabs See an Opportunity“. The New York Times (amerikiečių anglų). ISSN 0362-4331. Suarchyvuota iš originalo 2022-01-06.
  27. ↑ „Israel“. The World Factbook. Central Intelligence Agency. Nuoroda tikrinta 2017-01-05.
  28. ↑ „Field Listing — Executive Branch“. The World Factbook. 2007-06-19. Suarchyvuotas originalas 2007-06-13. Nuoroda tikrinta 2007-07-20.
  29. ↑ Charbit, Denis (2014). „Israel's Self-Restrained Secularism from the 1947 Status Quo Letter to the Present“. In Berlinerblau, Jacques; Fainberg, Sarah; Nou, Aurora (eds.). Secularism on the Edge: Rethinking Church-State Relations in the United States, France, and Israel. New York: Palgrave Macmillan. pp. 167–169. ISBN 978-1-137-38115-6.
  30. ↑ Englard, Izhak (Winter 1987). „Law and Religion in Israel“. The American Journal of Comparative Law. 35 (1): 185–208. doi:10.2307/840166. ISSN 0002-919X. JSTOR 840166.
  31. ↑ „Jewish nation state: Israel approves controversial bill“. BBC. 2018-07-19. Nuoroda tikrinta 2018-07-20.
  32. ↑ Chua, Amy (2003). World On Fire. Knopf Doubleday Publishing. pp. 219–220. ISBN 978-0-385-72186-8.
  33. ↑ Bramwell, Martyn (2000). Northern and Western Asia. ISBN 978-0-8225-2915-6.
  34. ↑ „IMF data mapper Israel 2023“.
  35. ↑ David Adler (2014-03-10). „Ambitious Israeli students look to top institutions abroad“. ICEF. Nuoroda tikrinta 2015-01-20.
  36. ↑ „The Global Competitiveness Report 2019“ (PDF). Nuoroda tikrinta 2021-12-01.
  37. ↑ „Rankings“. World Bank (anglų). Nuoroda tikrinta 2021-12-01.
  38. ↑ Population of Israel on the Eve of 2023 (Report). Israel Central Bureau of Statistics. 2022-12-29. Nuoroda tikrinta 2022-12-29.
  39. ↑ Adriana Kemp, „Labour migration and racialisation: labour market mechanisms and labour migration control policies in Israel“, Social Identities 10:2, 267–292, 2004
  40. ↑ „Health status – Life expectancy at birth – OECD Data“. theOECD.
  41. ↑ „Arab and Jewish medics together on frontline of Israel's virus fight“ (anglų). France 24. Agence France Presse. 2020-03-29. Nuoroda tikrinta 2022-06-23.
  42. ↑ Dov Chernichovsky, Bishara Bisharat, Liora Bowers, Aviv Brill, and Chen Sharony, „The Health of the Arab Israeli Population“. Taub Center for Social Policy Studies in Israel December 2017 pp.1–50, 13 (2015)
  43. ↑ „Saudi writer: 'Why is life expectancy in Israel better?'“ (britų anglų). BBC News. 2012-10-09.
  44. ↑ „Taub Center report shows discrepancy in Jewish, Arab life expectancy“. Ynetnews. Nuoroda tikrinta 2022-02-15.
  45. ↑ „Israel's Diplomatic Missions Abroad: Status of relations“. Izraelio užsienio reikalų ministerja. Suarchyvuotas originalas 2016 m. balandžio 20 d. Nuoroda tikrinta 2016 m. balandžio 25 d.
  46. ↑ Mohammed Mostafa Kamal (2012 m. liepos 21 d). „Why Doesn't the Muslim World Recognize Israel?“. The Jerusalem Post. Nuoroda tikrinta 2015 m. lapkričio 30 d.
  47. ↑ „Izraelis“. Lietuvos užsienio reikalų ministerija. Suarchyvuotas originalas 2022-03-02. Nuoroda tikrinta 2022-09-09.
  48. ↑ „Asian Studies: Israel as a 'Melting Pot'“. National Research University Higher School of Economics. Nuoroda tikrinta 2012-04-18.
  49. ↑ Mendel, Yonatan; Ranta, Ronald (2016). From the Arab Other to the Israeli Self: Palestinian Culture in the Making of Israeli National Identity. Routled. p. 137. ISBN 978-1-317-13171-7.
  50. ↑ „Jewish Festivals and Days of Remembrance in Israel“. Israel Ministry of Foreign Affairs. Suarchyvuotas originalas 2007-08-14. Nuoroda tikrinta 2007-09-16.

Pastabos

[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
  1. ↑ Pripažinimas kitų JT narių: Australija (Vakarų Jeruzalė),[1] Rusija (Vakarų Jeruzalė),[2] Čekija (Vakarų Jeruzalė),[3] Hondūras,[4] Gvatemala,[5] Nauru[6] ir Jungtinės Valstijos.[7] 2020 m. rugsėjį buvo pranešta, kad Serbija perkelia savo ambasadą iš Tel Avivo į Jeruzalę.[8][9]

Nuorodos

[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
Vikiteka: Izraelis – vaizdinė ir garsinė medžiaga
Vikižodynas
Vikižodynas
Laisvajame žodyne yra terminas Izraelis

Valdžia:

Bendros žinios:

Žemėlapiai:

Laikas ir orai:

Ž • A • R
Šalių sąrašas | Azija
Rodomas puslapis "https://lt.wikipedia.org/w/index.php?title=Izraelis&oldid=7342707"