Granados emyratas
| Granados emyratas arab. إمارة غرﻧﺎﻃﺔ Imārat Gharnāṭah | |||||
| Taifų karalystė | |||||
| |||||
| |||||
| Devizas „Nėra kito nugalėtojo, išskyrus Dievą“ (arab. ولا غالب إلا الله = Wa lā gāliba illā-llāh) | |||||
 | |||||
| Sostinė | Granada | ||||
| Kalbos | Arabų | ||||
| Valdymo forma | Emyratas | ||||
| Sultonas | |||||
| 1238–1273 (pirmas) | Muchamedas I | ||||
| 1487–1492 (paskutinis) | Muchamedas XII | ||||
| Era | Vėlyvieji viduramžiai | ||||
| - Įkurta | 1238 m., 1238 | ||||
| - Panaikinta | 1492 m. | ||||
.svg)
Granados emyratas (arab. إمارة غرﻧﺎﻃﺔ = Imārat Ġarnāṭah), dar vadinamas Granados Nasridų karalyste (isp. Reino nazarí de Granada) – musulmonų valstybė pietinėje Pirėnų pusiasalio dalyje, gyvavusi 1238–1492 m.[1] Valstybę valdė Nasridų dinastija.[2] Tai buvo paskutinė nepriklausoma musulmonų valstybė Vakarų Europoje.[3]
Musulmonai į Pirėnų pusiasalį, kurį jie vadino al Andalusija, atsikėlė VIII a. Didžiausio išsiplėtimo metu musulmonai kontroliavo beveik visą pusiasalį ir dalį dabartinės pietų Prancūzijos.[4] IX–X a. regioną valdęs Kordobos kalifatas buvo viena labiausiai išsivysčiusių Europos valstybių.[5] Kalifatas nuolat kariavo su šiaurinėmis krikščionių karalystėmis, o dėl didėjančios etninės nesantaikos XI a. pr. suskilo į keletą mažų valstybių – taifų.[5] Tai pagreitino šimtmečius trukusią krikščionių rekonkistą ir Šiaurės Afrikos dinastijų (Almoravidai, Almochadai, Marinidai) puldinėjimus.[1][5]
1230 m. Almohadų kalifatas Maroke valdė likusias musulmonų teritorijas Pirėnų pusiasalio pietuose. Muchamedas I al Galibas, pasinaudojęs Almohadų dinastijos nesutarimais, iškilo į valdžią ir įkūrė Nasridų dinastiją, kuri kontroliavo didelę šios teritorijos dalį (dab. Granados, Almerijos ir Malagos provincijos).[6] 1250 m. emyratas buvo paskutinė musulmonų valstybė pusiasalyje. Nors ir buvo Kastilijos karaliaus vasalė, daugiau nei du šimtmečius Granada kultūriškai ir ekonomiškai klestėjo.[1][5] Didžioji dalis garsiojo Alhambros rūmų komplekso buvo pastatyta šiuo laikotarpiu, o Nasridai tapo ilgiausiai valdžiusia musulmonų dinastija Pirėnų pusiasalyje.
1469 m., susivienijus Aragono ir Kastilijos karalystėms, išorės grėsmė padidėjo.[1] 1491 m., po dešimtmetį trukusių karų, emyratas buvo priverstas kapituliuoti katalikų monarchams Izabelei I ir Ferdinandui II. 1492 m. Muchamedas XII, paskutinis Granados valdovas, atsisakė valdžios ir atidavė emyrato teritoriją Kastilijai.[1] Musulmonų valdymas Pirėnų pusiasalyje baigėsi.
Šaltiniai
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]- ↑ 1,0 1,1 1,2 1,3 1,4 „Granados emyratas“. vle.lt. Visuotinė lietuvių enciklopedija. Nuoroda tikrinta 2023-08-28.
- ↑ Kleiner, Fred S. (2015). Gardner's Art through the Ages: Backpack Edition, Book C: Non-Western Art to 1300 (anglų). Cengage Learning. p. 39. ISBN 978-1-305-54491-8.
- ↑ Miranda 1970, p. 429.
- ↑ Fernando Luis Corral (2009). "The Christian Frontier against al-Andalus (Muslim Spain): concept and politics during the reigns of King Fernando I of Castile and Leon and his successors until 1230". In Natalie Fryde; Dirk Reitz (eds.). Walls, Ramparts, and Lines of Demarcation: Selected Studies from Antiquity to Modern Times. LIT Verlag Münster. p. 67. ISBN 978-3-8258-9478-8.
- ↑ 5,0 5,1 5,2 5,3 „Kordobos kalifatas“. www.vle.lt. Visuotinė lietuvių enciklopedija. Nuoroda tikrinta 2023-08-28.
- ↑ García-Arenal, Mercedes (2014). „Granada“. In Fleet, Kate; Krämer, Gudrun; Matringe, Denis; Nawas, John; Rowson, Everett (eds.). Encyclopaedia of Islam, Three. Brill. ISSN 1873-9830.
Literatūra
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]- Miranda, Ambroxio Huici (1970). „The Iberian Peninsula and Sicily“. In Holt, P.M; Lambton, Ann K.S.; Lewis, Bernard (eds.). The Cambridge History of Islam. 2A. Cambridge University Press.