Girdava
Girdava vok. Gerdauen rus. Железнодорожный | |
---|---|
Laiko juosta: (UTC+2) | |
Valstybė | Rusija |
Sritis | Kaliningrado sritis |
Rajonas | Pravdinsko rajonas |
Įkūrimo data | 1325, miestas nuo 1398 m. |
Gyventojų | 2 641 |
Plotas | 10 km² |
Tankumas | 264 žm./km² |
Pašto kodas | 238410 |
Tel. kodas | (+7) 40157 |
Vikiteka | Girdava |
Kirčiavimas | Girdavà,[1] Železnodoròžnas[2] |
Girdava (arba Girduva; vok. Gerdauen, nuo 1946 m. Železnodorožnas, rus. Железнодорожный) – gyvenvietė Rusijoje, Kaliningrado srities pietinėje dalyje, pasienyje su Lenkija.[3] Geležinkelio stotis, pilies liekanos, senoji alaus darykla Kinderhof. Veikia plytų, sūrių, sviesto gamyba.[3]
Girdava įsikūrusi apibus Priegliaus baseino Ameitos upės. Pro miestą eina geležinkelis Įsrutis–Torūnė (Lenkija), plentai į Karaliaučių, Įsrutį.
Istorija
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]Gyvenvietės pradžia – IX a. – XIII a. prūsų bartų medinė pilis. XIII a. jos savininkas didžiūnas Girdavas iš kryžiuočių priėmė krikštą ir jiems perdavė pilį. Sudegintos pilies vietoje 1325 m. kryžiuočiai pastatė mūrinę, bet ją 1336 m., 1347 m., 1366 m. sugriovė Gedimino, Algirdo ir Kęstučio kariuomenės, 1455 m. ir 1485 m. – lenkai.[4]
Girdavos gyvenvietė minima nuo XIV a., Kulmo teisės jai suteiktos nuo 1398 m. 1406 m. miestas apjuostas mūro siena. XIV a. pastatyta katalikų bažnyčia, evangelikų liuteronų bažnyčia, sovietmečiu sugriauta, restauruojama. 1428 m. įsikūrė dominikonų vienuolynas, 1409 m. įsteigta pradžios mokykla. 1469 m. miesto savininku tapo Saksonijos grafas G. fon Šlybenas, apylinkėse įgijęs didelių dvarų. Nuo XVI a. Girdava priklausė Mažajai Lietuvai, 1818–1945 m. – apskrities centras. XIX a. pab. Girdava tapo geležinkelio transporto mazgu, ėmė plėstis. 1945 m. užimta TSRS kariuomenės, nuo 1946 m. priklauso Rusijos fedracijos Kaliningrado sričiai.[5]
1818–1871 m. Prūsijos karalystės Rytų Prūsijos provincijos, 1871–1918 m. Vokietijos imperijos, 1918–1933 m. Veimaro respublikos, 1933–1945 m. Trečiojo reicho Karaliaučiaus apygardos Girdavos apskrities centras.
1945–2019 m. turėjo miesto tipo gyvenvietės statusą.[6]
Gyventojai
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]Mieste daugiausia gyveno vokiečių. Nuo XVI a. parapijoje dauguma gyventojų buvo lietuvininkai, bartai (tarp jų ir sulietuvėjusių); į pietinę dalį atsikėlė mozūrų. Pamaldos evangelikų liuteronų bažnyčioje vyko trimis kalbomis, lietuvių ir lenkų – iki XIX a. pabaigos.
Demografinė raida tarp 1875 m. ir 2019 m. | |||||||
1875 m. | 1885 m. | 1890 m. | 1910 m. | 1933 m. | 1939 m.sur. | ||
---|---|---|---|---|---|---|---|
2 864 | 2 887 | 2 858 | 4 578 | 4 712 | 5 125 | ||
1989 m.sur. | 2002 m.sur. | 2006 m. | 2019 m. | - | - | ||
3 246 | 2 945 | 2 857 | 2 641 | - | - | ||
|
Šaltiniai
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]- ↑ Lietuviški tradiciniai vietovardžiai (Gudijos, Karaliaučiaus krašto, Latvijos ir Lenkijos). [sud. Marija Razmukaitė, Aistė Pangonytė]. – Vilnius, Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 2002. ISBN 5-420-01488-2. // psl. 56–83
- ↑ Pasaulio vietovardžių žodynas. – Vilnius, Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 2006–2014. (VLKK versija)
- ↑ 3,0 3,1 Mindaugas Pažemys. Železnodorožnas (Kaliningradas). Visuotinė lietuvių enciklopedija, T. VI (Fau-Goris). – Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 2004. 697 psl.
- ↑ Girdava. Lietuvos istorija. Enciklopedinis žinynas. I tomas (A–K). – Vilnius, Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 2011. ISBN 978-5-420-01689-3. // psl. 497
- ↑ Algirdas Matulevičius, Martynas Purvinas, Valdemaras Šimėnas. Železnodorožnas (Kaliningradas). Visuotinė lietuvių enciklopedija, T. VI (Fau-Goris). – Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 2004. 697 psl.
- ↑ https://web.archive.org/web/20200720134646/http://docs.cntd.ru/document/553392321