Giordano Bruno

Džordanas Bruno

Džordanas Brunas (it. Giordano Bruno; tikr. vardas Filippo, 1548 m. Nola, Neapolio karalystė – 1600 m. vasario 17 d. Romoje, Popiežiaus valstybėje) – žymus italų renesanso laikotarpio dominikonų vienuolis, filosofas, teologas, matematikas ir astronomas. Jo kosmologinės teorijos sekė Mikalojaus Koperniko modeliu, kuris Saulę identifikavo tik kaip vieną iš daugybės danguje nepriklausomai judančių kūnų. Brunas paskelbė sensacingas hipotezes, teigiančias, kad visata yra begalinė su visur vienodai galiojančiais dėsniais, o žvaigždės, matomos naktį, yra tokios pat kilmės kaip ir Saulė, todėl Saulė jokiu būdu negali būti visatos centru.

Buvo renesanso metu plitusių neoplatoniškų mokymų ir talismanų magijos sekėjas ir dėl Katalikų bažnyčiai priešiškų eretinių idėjų, Džordanas Brunas buvo nuteistas mirties bausme ir sudegintas inkvizicijos lauže.

Paminklas, skirtas Džordano Bruno atminimui, Gėlių aikštė, Roma

Biografija

Filipas Brunas gimė 1548 metais kario Džovanio Bruno (Giovani Bruno) šeimoje, Noloje, tuometinėje Neapolio karalystėje. Sulaukusį vos 11 metų tėvai išsiuntė jį į Neapolį studijuoti literatūrą, logiką ir dialektiką. Būdamas septyniolikos Bruno įstojo į vietinį Dominikonų vienuolyną, kuriame užsiregistravo tokiu pat vardu, kaip ir buvęs jo metafizikos mokytojas – Džordanas. Nuo pat studijų pradžios Brunas išsiskyrė neeiliniais gabumais. Studijuodamas jis dažnai keliaudavo į Romą, kur popiežiui ir kardinolams demonstruodavo savo atminties meno sugebėjimus. Būdamas dvidešimt ketverių, 1572 metais, Brunas įgijo dominikonų ordino kunigo laipsnį. Nuo to laiko prasidėjo jo kelionės po Europą, išaugo ir susidomėjimas uždrausta literatūra, kuris vėliau ėmė kelti nemažų problemų.

Pirmieji Džordano Bruno kelionių metai buvo labai intensyvūs. Pirmiausia keliavo į Genujos uostą Nolį, iš ten į Savoną, paskui į Turiną ir galiausiai į Veneciją, kur išleido savo darbą „Apie laiko ženklus“. Iš Venecijos Brunas keliavo į Padują, kur draugai dominikonai įkalbėjo jį vėl apsivilkti vienuolio apdarą. 1579 metais filosofas keliavo į Ženevą. Brunas dėl savo kritinių straipsnių bei panteizmo apologetikos buvo privestas slėptis, keisti gyvenamąją vietą.

Išvykęs į Prancūziją, Brunas pirmiausia apsistojo Lione. Kiek vėliau persikėlė į Tulūzą, kur įgijo teologijos daktaro laipsnį bei studentams dėstė filosofiją. Kai tarp katalikų vėl užvirė kivirčai, Brunas persikėlė į Paryžių. Ten juo susidomėjo karalius Henrikas Valua, su kurio pagalba 1582 metais Brunas išleido knygą „Apie idėjų šešėlius“ (De umbris idearum). Būdamas Paryžiuje Brunas rado ir kitų turtingų bei įtakingų globėjų. Tais pačiais metais pasirodė ir kitos Bruno knygos: atminties meną nagrinėjančios „Kirkės daina“ (Cantus Circaeus) ir „Atminties menas“ (Ars reminiscendi) bei filosofinė komedija „Deglo nešėjas“ (Candelaio). Būtent šis, itin sėkmingas laikotarpis, pakylėjo Bruną į daug aukštesnius visuomenės sluoksnius.

Sulaukęs trisdešimt penkerių Brunas persikėlė gyventi į Angliją: pirmiausia apsistojo Londone, paskui Oksforde, bet dėl didelių ginčų su vietiniais profesoriais buvo priverstas grįžti į Londoną. Gyvendamas Anglijos sostinėje 1584 metais Brunas išleido vieną svarbiausių savo darbų – „Apie begalinę visatą ir pasaulius“ (De l’infinito universo et mondi). Anglijoje Džordanas Brunas bandė įtikinti vyresniuosius Elžbietos rūmų pareigūnus Koperniko idėjų teisingumu, anot kurių, Saulė, o ne Žemė yra planetų sistemos centras. Tai buvo iki Galilėjui apibendrinant Koperniko doktriną. Anglijoje Brunui taip ir nepavyko paskleisti paprastos Koperniko sistemos: nei Šekspyras, nei Beikonas nepasidavė jo pastangoms, tvirtai laikydamiesi Aristotelio sistemos, jog Saulė yra viena iš planetų, besisukančių aplink Žemę. Tik gydytojas ir fizikas Viljamas Džilbertas (William Gilbert) patikėjo Koperniko sistema ir priėjo išvadą, kad Žemė yra didžiulis magnetas. Jis nustatė, kad judančią Žemę kontroliuoja magnetizmo jėgos.

Nepaisant to, kad Bruną globojo aukščiausios Anglijos valstybės institucijos, jau po 2 metų (1585 m.) jis buvo priverstas pabėgti į Prancūziją, kur jam netrukus buvo uždrausta vesti paskaitas.

Grįžęs į Paryžių Brunas pateko į įtemptą politinę situaciją. Negana to, 120 jo išleistų tezių, kritikuojančių Aristotelio gamtos mokslą, ir pamfletai prieš matematiką Fabricijų Mordentę (Fabrizio Mordente) padidino jo priešininkų gretas. Dėl to, 1586 metais Brunui teko trauktis į Vokietiją. Nors jis negavo mokytojo darbo Marburge, Vitenberge jį aplankė sėkmė. Ten jis dvejus metus skaitė paskaitas apie Aristotelį. Tačiau pasikeitus intelektualiniam klimatui jam teko palikti Vitenbergą ir išvykti į Prahą, kur Rudolfas II bedarbiu tapusiam Brunui suteikė 300 talerių kreditą. Vėliau, trumpą laiką, filosofas profesoriavo Helmstedte. Nepaisant daug varginančių kelionių, Brunas šiuo periodu išleido nemažai svarbių veikalų: „Apie magiją“, „Disertacija apie magiją“, „Dėl vaizdų, ženklų ir idėjų kompozicijos“ (De imaginum, signorum et idearum compositione).

Bronzinis liejinys, vaizduojantis Bruno teismą, Gėlių aikštė, Roma

1591 m. per Frankfurto knygų mugę Brunas gavo kvietimą iš jauno Venecijos aristokrato Džovanio Močenigo (Giovani Mocenigo) dėl atminties meno mokymų. Brunas persikėlė atgal į Italiją, trumpai dėstė matematiką Padujos universitete, kol galiausiai nusprendė priimti Močenigo kvietimą ir apsigyveno Venecijoje, Močenigo namuose, kur dirbo asmeniniu mokytoju. Tačiau netrukus Bruno ir Močenigo santykiai pablogėjo. 1592 m. gegužės 23 d. jaunasis aristokratas išsiuntė Venecijos inkvizitoriui savo pirmąjį skundą dėl Bruno. Vėliau Močenigas išsiuntė dar daugiau skundų, po kurių filosofas buvo suimtas ir įkalintas. Po keleto mėnesių iš Romos buvo gautas reikalavimas perduoti Bruną teismui Romoje. Visuomeninė kaltinamojo įtaka, erezijų skaičius ir pobūdis, kuriomis jis buvo įtariamas, buvo toks didelis, kad Venecijos inkvizicija neišdrįso pati pabaigti šį procesą.

1593 m. vasario 27 d. Brunas buvo pervežtas į Romą, kurios kalėjimuose jis praleido daugiau nei 6 metus, nesutikdamas pripažinti savo mokslinių ir religinių įsitikinimų klaidingais. 1600 m. sausio 20 d. Romos popiežius patvirtino susirinkimo sprendimą ir nusprendė perduoti brolį Džordaną į pasaulietinės valdžios rankas. Inkvizicinis teismas pripažino Bruną „nesigailinčiu, užsispyrusiu ir nelanksčiu eretiku“. Filosofas prarado kunigo statusą ir buvo ekskomunikuotas. Galiausiai teismo procesas buvo perduotas Romos valdytojui, įpareigojant skirti Brunui „pačią gailestingiausią bausmę be kraujo praliejimo“, kas tuometinėje visuomenėje reiškė reikalavimą sudeginti ant laužo.

Pasaulietinio teismo sprendimu 1600 m. vasario 17 d. Brunas buvo sudegintas Romos Gėlių aikštėje. Budeliai atvedė Bruno į bausmės vietą su žniaugu burnoje. Jis buvo pririštas geležine grandine prie stulpo, stovinčio vidury laužo ir pertemptas šlapiu skuduru, kuris dėl šilumos susiverždavo ir įsirėždavo į kūną.

Visi Džordano Bruno darbai 1603 m. buvo užregistruoti katalikų Uždraustų knygų indekse ir išliko jame iki paskutiniojo leidimo 1948 m.

Vatikano apgailestavimas

Per 400-ąsias Džordano Bruno mirties metines kardinolas Andželas Sodanas (Angelo Sodano) pareiškė, jog Bruno mirtis yra „liūdnas epizodas“ žmonijos istorijoje. Nepaisant savo apgailestavimo, jis gynė Bruno persekiotojus, tikindamas, kad „inkvizitoriai norėjo išsaugoti jo laisvę bei darė viską, kas įmanoma, kad išsaugotų Bruno gyvybę“, bandydami jį įtikinti išsižadėti savo idėjų, o paskui teikti apeliacijas Romos pasaulietinei valdžiai dėl bausmės pakeitimo.

Pasaulėžiūra

Džordanas Brunas buvo renesansiškojo okultizmo sekėjas, daug dėmesio skyręs veikalams apie magiją, numerologiją, simboliką, veikė prisidengęs Egipto teologijos vardu. Buvo paveiktas neoplatonizmo, arabų astronomijos ir viduramžių alchemijos. Džordanas Bruno sukūrė savitą pasaulio modelį, kuriame Visata yra begalinė, o jos centras gali būti bet kur ir jų yra daugybė. Brunas manė, kad yra dar nežinomų Saulės sistemos planetų, o visatoje egzistuoja be galo daug į Saulę panašių žvaigždžių, kurios kaip ir Saulė sukasi apie tam tikrą ašį. Pasak Bruno, Visatoje galioja tie patys dėsniai, dėl to nėra priešybės tarp žemės ir dangaus.

Džordanas Brunas savo astrologinę talismanų magiją propagavo kaip natūralią Egipto religiją ir savaiminę išmintį. Kadangi žydų ir krikščionių religijos, pasak Bruno, nepataisomai sugadintos, reikia gręžtis į egiptines jų ištakas ir reformuoti pasaulį, pasitelkus noetinę Saulės magiją, žvaigždžių-archetipų kerus, hieroglifus, geometrines figūras, spalvas ir skaičius. Džordano Bruno pasaulėžiūroje Hermis-Merkurijus yra centrinė figūra – anapus regimosios Saulės dieviškojo Intelekto-Saulės pranašas.

Džordano Bruno filosofija davė pradžią kai kurioms naujų laikų filosofijos koncepcijoms. Bruno idėjos padarė didelę įtaką Gotfrydui Leibnicui, Frydrichui Vilhelmui Jozefui Šelingui, Džordžui Vilhelmui Frydrichui Hėgeliui ir kai kuriems kitiems žymiems filosofams. Brunas taip pat parašė keletą filosofinių dialogų, poemų, sonetų, komedijų, kuriose kritikavo religiją, dvasininkijos amoralumą ir despotizmą. Kaip poetas jis buvo vienas iš klasicizmo pradininkų.

Literatūra

• Lietuviškoji enciklopedija. T. 7. Kaunas, Spaudos fondas, 1939.
• Lietuvių enciklopedija. T. 5. Bostonas, Lietuvių enciklopedijos leidykla, 1955.
• Visuotinė lietuvių enciklopedija. T. 5. Vilnius, Mokslo ir enciklopedijų leidykla, 2004.
• Paul Richard Blum. Giordano Bruno. Miunchenas, Beck Verlag, 1999.
• Charles Seife. „Vatican Regrets Burning Cosmologist“. ScienceNOW. 2000 kovo 1 d.
• [1]

Nuorodos

• John J. Kessler. Giordano Bruno: The Forgotten Philosopher
• History Guide: Giordano Bruno, 1548–1600
• Richard W. Pogge. The Folly of Giordano Bruno