Erwin Rommel

Ervinas Romelis vok. Erwin Rommel
Ervinas Romelis, 1942 m.
Gimė	1891 m. lapkričio 15 d. Heidenheimas,  Vokietijos imperija
Mirė	1944 m. spalio 14 d. (52 metai) Herlingenas, Blaušteinas,  Trečiasis reichas
Sutuoktinis (-ė)	Lucia Maria Mollin
Vaikai	Manfred Rommel
Veikla	vokiečių karinis veikėjas
Žinomas (-a) už	„Dykumų lapinas”
Žymūs apdovanojimai
Pour le Mérite
Vikiteka	Erwin Rommel
Parašas

Kapas Herlingene, 2019 m.

Karo veiksmai Šiaurės Afrkoje, 1941 m.

Ervinas Romelis (vok. Erwin Rommel, pilnas vardas Johannes Erwin Eugen Rommel; 1891 m. lapkričio 15 d. Heidenheime – 1944 m. spalio 14 d. Herlingene, Blaušteine) – vokiečių karinis veikėjas, pasižymėjęs abiejuose pasauliniuose karuose. Vermachto feldmaršalas (1942 m.). Buvo pramintas „Dykumų lapinu” (Wüstenfuchs), vadovavęs Ašies šalių pajėgoms per Šiaurės Afrikos kampaniją, su armijų grupe rengęs Prancūzijos Atlanto pakrantę gynybai prieš Sąjungininkų įsiveržimą.

Biografija

Romelis gimė 1891 m. Heidenheime prie Brenco, Pietų Vokietijoje, dab. Badeno-Viurtembergo žemėje. Buvo antras iš keturių vaikų šeimos. Nuo mažens domėjosi technika. 1911 m. baigė Dancingo karo mokyklą.

1912 m. Romelis ėmė draugauti su Walburga Stemmer. Nors jiems 1913 m. gimė dukra, tačiau Romelis nutraukė su ja ryšius. Mokydamasis karininkų mokykloje susipažino su būsima žmona Lucia Maria Mollin (1894–1971), kurią 1916 m. vedė. Jų vienintelis sūnus gimė po dvylikos metų 1928 m. Manfred Rommel (1928–2013) buvo Vokietijos politikas, ilgametis Štutgarto meras. Jis pasirūpino įamžinti tėvo atminimą Vokietijoje, be to, draugavo su tėvo principinių priešų sūnumis David Bernard (Bernard Law Montgomery) ir George Smith (George S. Patton). Romelis – vienintelis Trečiojo Reicho elito narys, kuriam po karo atidarytas muziejus.

Karinė karjera

Pirmasis pasaulinis karas

Su admirolu Friedrich Ruge povandeninių laivų bazėje La Rošelyje, Prancūzijoje. 1944 m. vasaris

Prasidėjus Pirmajam pasauliniam karui, Romelis įstojo į vokiečių Alpių korpusą, veikusį kalnuose prie sienos su Italija (Italijos kampanija) ir Rumunija (Rumunijos kampanija). Čia sėkmingai kovėsi su didesnėmis priešų pajėgomis, užėmė kelis strateginiu punktus, paėmė daug belaisvių ir trofėjinių ginklų. Už tai pelnė aukščiausią Prūsijos apdovanojimą – „Pour le Mérite“ ordiną. 1917 m. spalį pakeltas į kapitonus.

Tarpukaris

Po Versalio sutarties, tarpukaryje, toliau tarnavo Reichsvere. Jis buvo bataliono vadas, instruktorius, dėstytojas karo mokyklose. 1937 m. išleido karo prisiminimus „Infanterie greift an“ (liet. Pėstininkai atakuoja), gavo pulkininko laipsnį. Nuo 1938 m. buvo Terezės karo akademijos (Die Theresianische Militärakademie) viršininkas.

Antrasis pasaulinis karas

1939 m. rugpjūčio 25 d. – 1940 m. vasario 5 d. buvo fiurerio štabo komendantas.

1940 m. vasarį generolas majoras Romelis paskirtas vadovauti 7-ajai tankų divizijai Vakarų fronte, su kuria sėkmingai kovėsi Prancūzijos kampanijoje. Paaukštintam į generolus leitenantus, Romeliui 1941 m. vasarį patikėtas Afrikos korpusas (Deutsches Afrika-Korps), kuris atvyko į Tripolį. Jis turėjo padėti italams, kuriuos Šiaurės Afrikos kampanijoje triuškino britų kariuomenė. Netikėtu kontrpuolimu vokiečiai greičiau nei per dvi savaites nubloškė priešą 1000 mylių atgal. Dar po kelių dienų buvo užimti keli strateginiai miestai, ir Romelis jau buvo Egipto gilumoje, prie Nilo.

1941 m. rugsėjį pradėjo vadovauti tankų grupei „Afrika“. Metams baigiantis, kai sulėtėjo vokiečių puolimas, anglams pavyko įsitvirtinti Bengazyje. Turėdami gyvosios jėgos ir technikos persvarą, jie privertė vokiečius apleisti Kirenaiką ir atsitraukti iki pradinių pozicijų Tripolitanijoje. Romelis sugebėjo išvengti paruoštų spąstų, paruoštus apsupti jo vadovaujamus padalinius, išlaikydamas didžiąją dalį kovinės technikos. Taip jam tvirtai prigijo „Dykumų lapino” vardas. Čia pasireiškusį Romelio talentą išpopuliarino nacių propaganda, bet dėl jo talento ir korektiško elgesio su priešininku jį aukštai vertino ir sąjungininkai. Winston Churchill, kalbėdamas Bendruomenių rūmuose, pabrėžė, kad anglai turi sumanų priešininką, didį karvedį.

1942 m. sausį gavo generolo pulkininko laipsnį, netrukus ėmė vadovauti tankų armijai „Afrika“. Jis ypač pasižymėjo kovose dėl Tubruko, tuomet stipriausios tvirtovės Afrikoje, laikytos nenugalima, buvusios svarbiausiu sąjungininkų placdarmu. Romelis jį užėmė 1942 m. birželio 21 d. staigiu manevru, karo eigą regione persverdamas vokiečių naudai. Jo armija kontratakavo skaitlingesnes britų pajėgas ir per keletą savaičių pasiekė Nilo deltą. Tačiau stringant vokiečių tiekimams, armijos veiksmai Šiaurės Afrikoje tapo riboti. 1942 m. spalio pabaigoje nusistovėjo trapi jėgų pusiausvyra: vokiečių–italų motorizuotoms dalims trūko kuro, o anglai savo pajėgumus pildė atvykstančiomis divizijomis iš kolonijų ir siunčiama nauja technika iš JAV. Be to, Romeliui paaštrėjo amebinė dizenterija, todėl jam teko skubiai išvykti gydytis. Šiuo laikotarpiu prasidėjo lemiamas britų puolimas, buvo pralaimėtas strateginis El Alameino mūšis. Tankų armija „Afrika“ greičiau nei per pora savaičių buvo nublokšta 1000 km į Tunisą.

1942 m. lapkričio 8 d. Maroke ir Alžyre išsilaipinus amerikiečių pajėgoms, tapo aišku, kad vokiečių–italų pajėgoms iškilo mirtinas pavojus. Romelis nusprendė, kad vienintelis būdas išgelbėti jo kariuomenę buvo jos evakuacija. Jis paliko Hans-Jürgen von Arnim vadovauti armijoms, o pats 1943 m. kovo 9 d. paliko Tunisą. Jis išskrido į Hitlerio štabą Ukrainoje, norėdamas Hitlerį įtikinti išvesti pajėgas iš Tuniso, tačiau jam buvo atsakyta. Be to, Romeliui buvo uždrausta toliau dalyvauti Afrikos kampanijoje. 1943 m. gegužės mėn., po dviejų mėnesių mūšių, Tunise užblokuotos Vokietijos ir Italijos kariuomenės kapituliavo. Feldmaršalas Romelis buvo paskirtas armijų grupės „B“ vadu Šiaurės Italijoje.

1944 m. sausio mėn. paskirtas armijų grupės „B“ vadu Šiaurės Prancūzijoje. Jis stiprino strateginę „Atlanto sieną“ prie Lamanšo. Po birželio 6 d. įvykusio sąjungininkų sėkmingo Normandijos išsilaipinimo, tolesni Vokietijos pajėgų veiksmai buvo neveiksmingi ir nenuoseklūs. Per 1944 m. liepos 17 d. aviacijos antskrydį pafrontės zonoje rimtai sužeistas, kai jo automobilį apšaudė britų lėktuvas. Jis buvo išsiųstas namo į Ulmą gydytis.

Mirtis

Romelio gyvenimas baigėsi tragiškai. Po sėkmingos Sąjungininkų Normandijos invazijos Romelis nusivylė Hitlerio vadovavimu, todėl pritarė opozicinių karininkų planams iš valdžios pašalinti Hitlerį. Feldmaršalą įtarė 1944 m. liepos 20 d. dalyvavus surengtame sąmoksle prieš Hitlerį, nors tiesioginių įrodymų nebuvo. Hitleris, žinodamas apie didelį Romelio populiarumą tarp Vokietijos žmonių ir kariuomenėje, jam davė pasirinkti – būti nuteistam Ypatingojo tribulolo ar baigti gyvenimą savižudybe. 1944 m. spalio 14 d. Romelis pasirinko išgerti mirtiną kalio cianido dozę. Nacių valdžia oficaliai paskelbė apie tariamą feldmaršalo mirtį dėl sunkaus sužeidimo (pagal kitą versiją, dėl Afrikoje įgytos įsisenėjusios infekcijos). Hitlerio įsakymu, Romelis kaip Trečiojo Reicho nacionalinis didvyris buvo palaidotas su visa karine pagarba. Jo laidotuvių diena buvo paskelbta nacionalinio gedulo diena.

Bibliografija

• Rommel E. Attacks. – Athena Press, 1979. – ISBN 0-9602736-0-3
• Barnett C. Hitler's Generals. – New York, NY: Grove Press, 1989. – 528 p. – ISBN 0-802-13994-9.

Nuorodos

• Erwin Johannes Eugen Rommel. Visuotinė lietuvių enciklopedija, T. XX (Rėv-Sal). – Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 2011
• Erwin Rommel Encyclopædia Britannica
• Achtung Panzer. Erwin (Johannes Eugen) Rommel Archyvuota kopija 2010-01-11 iš Wayback Machine projekto.