Ernis
Kitos reikšmės – Ernis (reikšmės).
| Gulo gulo | ||||||||||||||
|---|---|---|---|---|---|---|---|---|---|---|---|---|---|---|
.jpg) Ernis (Gulo gulo) | ||||||||||||||
| Apsaugos būklė | ||||||||||||||
 Pažeidžiami (IUCN 3.1), [1] | ||||||||||||||
| Mokslinė klasifikacija | ||||||||||||||
| ||||||||||||||
| Binomas | ||||||||||||||
| Gulo gulo Linnaeus, 1758 | ||||||||||||||
 Ernių paplitimo regionas pasaulyje (raudona spalva) |
Ernis (Gulo gulo) – kiauninių (Mustelidae) šeimos plėšrusis žinduolis, vienintelė rūšis ernių (Gulo) gentyje.
Paplitimas
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
Istorinis paplitimas
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]Anksčiau erniai buvo apgyvenę gerokai didesnį arealą, kuris iš šiaurės tęsęsi gerokai toliau į pietus nei yra dabar.
Šiaurės Amerikos rytuose, buvo gyventa net Pensilvanijos valstijoje.
2008 m. vasario mėn., praėjus 86 metams, pirmą kartą nuo 1922 m. Kalifornijoje buvo pastebėtas ernių patinas[2][3].
Istoriniais laikais Eurazijoje, nuo dabartinio arealo erniai gyveno gerokai toliau į pietus, įskaitant Lietuvą.
Jie gyveno Latvijoje, kur paskutiniai du buvo nušauti 1875–1876 m., tačiau 1973–1974 vienas buvo stebėtas prie Dziedrupės, netoli Engurės ežero[4]. Taip pat jų gyventa šiaurės rytų Lenkijoje, Baltarusijoje. Dar XIX a. pab-XX a. prdž. jų buvo gyventa Ukrainos Podolės, Žytomyro, Čerkasų srityse.
Dabartinis paplitimas
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]Ernio paplitimo arealas – Eurazijos ir Šiaurės Amerikos taiga, miškatundrė ir iš dalies tundra.
Europoje paplitęs Skandinavijos pusiasalyje, Suomijoje, Rusijos europinės dalies šiaurinėje dalyje. Azijoje gausiai gyvena Sibire, mažesnės populiacijos gyvena vakarų ir šiaurės Mongolijos rajonuose besišliejančiuose apie Chubsugulo ežerą bei šiaurės vakarų ir šiaurės rytų Kinijoje. Plačiai paplitęs Kanadoje, Aliaskoje, mažesnės populiacijos gyvena Jungtinių Amerikos Valstijų pagrindinės dalies šiuarės vakaruose – šiaurės centrinėje Vašingtono valstijos dalyje, šiauriniame ir centriniame Aidahe, vakarinėje Montanoje, šiaurės vakarų Vajominge ir Oregone.
Erniai Lietuvoje
[redaguoti | redaguoti vikitekstą].jpg)
Seniau eurazinio (Gulo gulo gulo) porūšio erniai yra gyvenę ir Lietuvoje. Tačiau dėl žmogaus ūkinės veiklos[reikalingas šaltinis] ir (ar) su tuo pasikeitusių gamtinių sąlygų, dabar šiuose kraštuose išnykę[5].
Biotopas
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]Dabartiniame areale aptinkami virš jūros lygio 300–2400 m iškylusiose aukštumose bei kalnuose. Aptinkami tundroje, miškų zonų pelkynuose, taigoje, vidutinių platumų spygliuočių, mišriuosiuose bei lapuočių miškuose.
Erniai gerai prisitaikę išgyventi prie žiemos sąlygų, ir jų gyvenamame biotope būtinas sniego dangos sezoniškumas.
Užimama teritorija
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]Erniai užima dideles teritorijas – patinai nuo 100 km² iki 500 km², patelės 100 km² – 200 km².
Veisimasis
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]Poligaminiai gyvūnai. Gyvena pavieniui. Rujoja anksti pavasarį iki vėlyvo rudens. Žiemos pabaigoje arba anksti pavasarį, dažniausiai tarp vasario ir kovo mėnesio vidurio patelės kas metai susilaukia nuo 1 iki 5, dažniausiai 2-3, baltu kailiuku jauniklių.
Elgsena ir charakteris
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]Dėl paslaptingo gyvenimo būdo iki XXI a. pradžios buvo mažiausiai pažįstami šiaurinio pusrutulio vidutinio dydžio gyvūnai.
Angliškai erniai kartais vadinami „smirdančia meška“ arba „skunsine meška“, o to priežastis – iš analinės angos liaukos ernio išskiriamos dvokiančios gelsvos spalvos išskyros. Šiuo skysčiu ernių patinai žymi savo gyvenamą teritoriją ir taip įspėja kitus patinus laikytis atokiau nuo jų užimamos teritorijos, taip pat apie savo buvimą taip išsiduoda patelėms. Ernių patinai, kaip ir skunsai, išskiria labai aštrų kvapą ir gindamiesi nuo priešo[6].
Beveik visą gyvenimą praleidžia ant žemės, nors gerai laipioja medžiais. Nevengia vandens – gerai plaukia. Dairydamiesi atsistoja ant užpakalinių kojų. Prireikus, gali bėgti iki 48 kilometrų per valandą greičiu[7]. Dieną dažniausiai snaudžia, o aktyvūs sutemomis ir naktimis. Dėl ėdrumo užsitarnavę agresyvaus gyvūno reputaciją. Turi gerai išvystytą uoslę, gali užuosti auką po 6 m sniego sluoksniu. Po sniegu prisikasę prie žiemojančios urve aukos, ją nužudo.
Erniai drąsūs, pagal savo dydį stiprūs, atkakliai kovoja su priešais, dėl maisto gali priešintis vilkui, lokiui ar lūšiai.
Mityba
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]Visaėdžiai – minta mėsa bei augmenija, įskaitant paukščių kiaušinius, uogas ar maitą.
Medžioja nedidelius, vidutinio dydžio ar gerokai už juos pačius stambesnius gyvūnus, įskaitant įvairius graužikus, voveres, stirnas, sniegines ožkas, šiaurinius elnius. Gali įveikti iki penkių kartų už save stambesnį gyvūną, jeigu auka įklimpusi giliame sniege[8].
Dažnai minta vilkų ir lūšių sumedžiotų kanopinių žvėrių maita. Kartais su pilkaisiais vilkais ir lūšimis susigrumia dėl ėdesio, bandydami iš jų jį atimti.
Ieškodami maisto per parą nukeliauja apie 24 kilometrus[9]. Juos tyrinėjantys biologai teigia, kad sniegą jie panaudoja taip, kad ėdesys nesugestų ar ilgiau išsilaikytų nesugedęs. Kada maisto nedaug, jie grįžta po sniegu užkasto ėdesio.
Išvaizda
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
_Gulo_gulo.jpg)
Kresno, raumeningo kūno sudėjimo gyvūnas. Suaugęs ernis yra maždaug vidutinio šuns dydžio, o išvaizda primena lokį, tik žymiai už jį mažesnis. Tai vieni didžiausių kiauninių šeimos plėšriųjų žinduolių. Iš kiauninių už ernį yra didesni tik jūrinė ir brazilinė ūdros.
Kūnas 66-86 cm ilgio, patinai maždaug 30 % didesni už pateles, aukštis ties pečiais 40-45 cm. Patinų svoris 14-18 kg, nors stambiausi patinai gali sverti iki 32 kg, patelių svoris 9–11 kg. Kojos trumpos, užpakalinės ilgesnės už priekines, dėl to nugara išlenkta. Galva didelė, snukis pailgas ir bukas. Pėda didelė, apie 10 cm pločio ir 9 cm ilgio, todėl gyvūnas lengvai gali bėgti giliu, puriu sniegu. Žvėrelių uodega vidutinio ilgio (13-26 cm), puri. Nagai dideli, kabliški. Dantys stambūs.
Kailis tankus, ilgas ir šiurkštus. Jo spalva nuo šviesiai iki tamsiai rudos. Nuo uodegos pamato ir kūno šonais tęsiasi plati šviesiai pilka juosta. Kailis nėra vertingas, tačiau jis šaltyje nesušąla.
Klasifikacija
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]Naujoji klasifikacija
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]Pastaruoju metu pripažįstami 2, aiškiai išsiskiriantys[10] geografiškai izoliuoti porūšiai:
- Gulo gulo gulo (Linnaeus, 1758); Euraziniai erniai paplitę Eurazijos šiaurinėje dalyje. Šis porūšis gyveno Lietuvoje.
- Gulo gulo luscus (Linnaeus, 1758); Amerikiniai erniai paplitę Šiaurės Amerikos šiaurinėje dalyje.
Tradicinė klasifikacija
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]Remiantis 2018 m. duomenimis, jungtinė taksonomijos informacijos tarnyba (Integrated Taxonomic Information System, ITIS) bei Wilson & Reeder’s Mammal Species of the World Third Edition, išskiria 6 porūšiai[11][12]:
- Gulo gulo gulo (Linnaeus, 1758)
- Gulo gulo albus (Kerr, 1792)
- Gulo gulo katschemakensis Matschie, 1918
- Gulo gulo luscus (Linnaeus, 1758)
- Gulo gulo luteus Elliot, 1904
- Gulo gulo vancouverensis Goldman, 1935
Amžius
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]Subręsta sulaukę 2,5 metų. Gamtoje erniai vidutiniškai gyvena 4-6 metus, ilgiausiai išgyvena apie 13 metų.
Erniai ir žmonės
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]Išnykimas ir apsauga
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]Anksčiau buvo plačiai medžioti dėl tankaus kailio bei nuodyti, dabar saugomi įstatymais.
Santykiai su žmonėmis
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]Nors erniai paprastai vengia žmonių, bet Kanadoje jie laikomi vienais pavojingiausių žvėrių, kadangi yra pasitaikiusių atvejų, kada buvo užpulti žmonės. O puola retai, tik tuo atveju, kada žmonės ernius bando išbaidyti, išgąsdinti. Erniai su aštriais nagais ir dantimis, bei raumeningu kūnu gali rimtai sužaloti suaugusį žmogų, ir ypač vaikus.
Ernis kitomis kalbomis
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]Ernio pavadinimas kitomis kalbomis istoriniame ir dabartiniame jų paplitimo areale:
- Baltų kalbomis: latviškai – Tinis.
- Finougrų kalbomis: suomiškai – Ahma, taip pat osma / osmo / kätkä / geatki / kamppi, estiškai – Ahm, taip pat kaljukass, vepsiškai – Hahm.
- Slavų kalbomis: rusiškai – Росомаха (rosomacha), baltarusiškai – Расамаха (rasamacha), ukrainietiškai – Росомаха (rosomacha), lenkiškai – Rosomak tundrowy.
- Germanų kalbomis: angliškai – Wolverine, taip pat glutton / carcajou / skunk bear / quickhatch, švediškai – Järv, novegiškai – Jerv, arba fjellfross.
- Romanų kalbomis: Lotyniškai – Gulo gulo, prancūziškai – Glouton arba Carcajou.
- Azijiečių kalbomis: kazachiškai – Құну, jakutiškai – Сиэгэн, mongoliškai – Нохой зээх, Kiniškai – 貂熊.
- Šiaurės Amerikos indėnų kalbomis: inupiakiškai – Qavvik, kri kalba – Kwekahakew.
Taip pat skaityti
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
Galerija
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]-
Kamera užfiksavo į medį lipantį ernį -
Erniai nevengia vandens ir moka plaukti. Miuncheno žvėrių parke laikomas ernis -
Ernis -
Ernio jauniklis pavasaryje (Švedija) -
Ernis Kristianstado zoologijos sode -
Ernio siluetas miške
.jpg)
_5_kallerna.jpg)
Šaltiniai
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]- ↑ „IUCN Red List - Gulo gulo“. IUCN Red list. Nuoroda tikrinta 2012-01-14.
- ↑ fs.fed.us / Wolverine confirmation in California after nearly a century: native or long-distance immigrant. Authors: Moriarty, Katie M.; Zielinski, William J.; Gonzales, Armand G; Dawson, Todd E.; Boatner, Kristie M.; Wilson, Craig A; Schlexer, Frederick V.; Pilgrim, Kristine L.; Copeland, Jeffrey P.; Schwartz, Michael K. Publication Series: Scientific Journal (JRNL). Source: Northwest Science 83(2): 154–162; Posted date: May 12, 2016, Publication Year: 2009
- ↑ bioone.org / Wolverine Confirmation in California after Nearly a Century: Native or Long-Distance Immigrant? Katie M. Moriarty, William J. Zielinski, Armand G. Gonzales, Todd E. Dawson, Kristie M. Boatner, Craig A. Wilson, Fredrick V. Schlexer, Kristine L. Pilgrim, Jeffrey P. Copeland, Michael K. Schwartz. Northwest Science 83(2):154-162. 2009; Received: November 26, 2008; Accepted: February 15, 2009
- ↑ tvnet.lv / Tinis jeb āmrija Archyvuota kopija 2018-05-29 iš Wayback Machine projekto.. Ilmārs Tīrmanis, dabas pētnieks/ „Vides Vēstis“ 2009. piektdiena 13. marts]
- ↑ „Wolverine Distribution“. The Wolverine Foundation.
- ↑ ipfactly.com / 11 Interesting Facts About Wolverines. By IP Factly – Jul 19, 2016
- ↑ nhptv.org / Wolverine – Gulo gulo
- ↑ bbc.co.uk / Wolverine Archyvuota kopija 2014-10-15 iš Wayback Machine projekto.
- ↑ livescience.com / Facts About Wolverines. By Alina Bradford, Live Science Contributor | August 1, 2014
- ↑ wolverinefoundation.org / Taxonomy. THE WOLVERINE FOUNDATION. Promoting Science-Based Management Of Wolverines Across Their Global Range
- ↑ itis.gov / Gulo gulo (Linnaeus, 1758)
- ↑ departments.bucknell.edu / Gulo gulo
Nuorodos
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]- youtube.com / Wolverine X | Anglų kalba
- youtube.com / wolverine the last phantom | Anglų k.
- youtube.com / Wolverine’s Super Sense of Smell | Animal Super Senses | BBC | Anglų k.
- academic.oup.com / Mitochondrial Phylogeography and Conservation Genetics of Wolverine (Gulo gulo) of Northwestern North America. Eric Tomasik, Joseph A. Cook: Journal of Mammalogy, Volume 86, Issue 2, 15 April 2005, Pages 386–396. Article Received: 27 January 2004, Accepted: 23 August 2004, Published: 15 April 2005
- arkive.org / Wolverine (Gulo gulo) Archyvuota kopija 2012-01-04 iš Wayback Machine projekto. | Anglų k.
- mongabay.com / Wolverines live up to tough reputation, by Jeremy Hance on 5 December 2011 | Anglų k.
- nationalgeographic.com / Wolverine Gulo gulo | Anglų k.
- google.co.uk / Wolverine animal