Daugpilio apsiaustis (apie 1275)
| Daugpilio apsiaustis | |||||||
|---|---|---|---|---|---|---|---|
| Priklauso: Lietuvos–Livonijos karas (1262–1282) | |||||||
 Livonijos žemėlapis (XIII a.) | |||||||
| |||||||
| Konflikto šalys | |||||||
| Lietuvos Didžioji Kunigaikštystė |  Livonijos ordinas
| ||||||
| Vadovai ir kariniai vadai | |||||||
| Traidenis | |||||||
Daugpilio apsiaustis (latv. kauja pie Dinaburgas pils (Vecdaugavpils)) – apytikriai 1275 m. prie Daugpilio (Senojo Daugpilio) vykęs Lietuvos ir Livonijos ordino kariuomenių mūšis, vienas 1262–1282 m. Lietuvos ir Livonijos karo mūšių. Įvykiai aprašyti Eiliuotojoje Livonijos kronikoje.
Po 1273 m. surengtų lietuvių žygių per Dauguvą ir Dubnos mūšio Livonijos ordino magistras Ernestas iš Raceburgo suplanavo naujos tvirtovės statybą Lotigoloje ant Dauguvos kranto, netoli latvių Naujenės (sen. vok. Novene) pilies. Be jau esančios Volkenbergo tvirtovės prie Raznos ežero, ji turėjo tapti nauja karine Ordino baze. Dinaburgo pilies statybos metai nėra tiksliai žinomi, tačiau spėjama, kad tai galėjo įvykti apie 1275 m. metų, bet ne vėliau kaip 1277 m.[1] Kita nuomone, šis pilis buvo pastatyta 1273–1274 m.[2]
Naująją Ordino pilį atakavo Lietuvos valdovo Taridenio vadovaujama didelė kariuomenė, kurioje taip pat buvo lankininkai iš jo sąjungininkų Polocko, Vitebsko ir Smolensko kunigaikščių žemių. Jungtinės pajėgos keturias savaites laikė apgulę Dinaburgo pilį, tačiau jos užimti ir sudeginti nepavyko.
Įvykių aprašymas Eiliuotojoje Livonijos kronikoje
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]1274 m. Ordino magistru tapęs Ernestas fon Racburgas netrukus po pareigų perėmimo informavo ordino vadus apie ketinimą statyti naują pilį. Ordino kariai, apsirūpinę maisto atsargomis, iš Rygos patraukė Dauguvos upe iki Dauguvos pilies (sen. vok. Duneburc), kur magistras parinko vietą naujos tvirtovės statybai, „kad tai būtų baimė ir pagonims, ir karaliui Traidenui" (sen. vok. kunic Thoreiden).
Pastačius pilį, į ją buvo atgabenti strėlės, maistas ir kitos atsargos. Naujoje pilyje įsikūrė garnizonas, kuriame buvo ir ordino riteriai, ir jų tarnai, ir „žemės žmonės“ (sen. vok. lantman). Magistras su likusia kariuomene grįžo į Rygą.
Tai išgirdęs, karalius Traidenis surinko kariuomenę iš lietuvių ir rusėnų žemių ir išvyko pulti Dinaburgo tvirtovės. Norėdamas užgrobti pilį, karalius įsakė pastatyti keturis didelius akmeninius įtvirtinimus (sen. vok. blîde, pagal Gegenwichtsblide). Apgulėjai pilį ilgai apšaudė strėlėmis, tačiau pilies gynėjai atsilaikė. Tada pilis dieną ir naktį buvo apšaudyta balistomis svaidomais akmenimis. Mūšis tęsėsi be perstojo keturias savaites, kol karalius Traidenis suprato, kad nepajėgs užimti pilies su visa savo didele kariuomene ir pasakė: ką man daryti? Mano širdį graužia, drasko ir laužo skausmas. Ši pilis buvo pastatyta ant mano širdies, mano širdis bus sudaužyta visą likusį gyvenimą, dabar liūdna dieną ir naktį. Kuo šis renginys daugiau padeda? Atrodo, kad mus siejantys ryšiai per silpni, žmonės grįžta namo. Na, griaukime <savo> akmeninius įtvirtinimus, aš irgi noriu namo.[3][4]
Lietuviai sugriovė akmeninius įtvirtinimus ir nusiaubę apylinkes grįžo namo. Keršydamas už šį antpuolį Livonijos ordinas 1279 m. surengė išpuolį į Kernavės apylinkes.
Išnašos
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]- ↑ Löwis of Menar K. Burgenlexicon für Alt-Livland. Rīga, 1922. – 53 lpp.
- ↑ Gudavičius E. Kryžiaus karai Pabaltijyje ir Lietuva XIII amžiuje. Vilnius, 1989. – 161 lpp.
- ↑ „Atskaņu hronika (08168. - 08281.)“. Nuoroda tikrinta 2012 m. vasario 19 d..
- ↑ Eiliuotoji Livonijos kronika, // Mindaugo knyga. Istorijos šaltiniai apie Lietuvos karalių. Vilnius: Lietuvos istorijos institutas, 2005. P. 191–365.