Désirée Clary

Désirée Clary

Dėzirė Klari, Roberto Lefèvre portretas (1807)
Bernadotai Bernadotai Bernadotai
Gimė	1777 m. lapkričio 8 d. Švedija
Mirė	1860 m. gruodžio 17 d. (83 metai) Stokholmas
Palaidotas (-a)	Ridarholmo bažnyčia
Tėvas	Fransua Klari
Motina	Frasuaza Rose Somis
Sutuoktinis (-ė)	Karolis XIV Jonas
Vaikai	Oskaras I
Švedijos karalienė

Vikiteka	Désirée Clary
Parašas

Bernardina Eženi Dezirė Klari (pranc. Désirée Clary, 1777 m. lapkričio 8 d. – 1860 m. gruodžio 17 d.) – garsi prancūzė, pirmoji Napoleono Bonaparto sužadėtinė, Žano Batisto Bernadoto (Karolio XIV Jono) žmona, Švedijos ir Norvegijos karalienė, kuri pasikeitė vardą į lotynišką formą – Deziderija.

Vaikystė ir šeima

Dezirė Klari gimė Marselyje, Prancūzijoje turtingo šilkų pirklio ir pardavėjo Fransua Klari (1725 m. vasario 24 d. Marselyje – 1794 m. sausio 20 d. Marselyje) ir Frasuazos Rose Somis (1737 m. rugpjūčio 30 d. Marselyje – 1815 m. sausio 28 d. Paryžiuje) šeimoje. Frasuaza Rose Somis buvo antroji Fransua Klari žmona, jo pirmoji žmona buvo Gabrielė Fléchon (1732 m. – 1758 m. gegužės 3 d.) su kuria jis vaikų neturėjo.

Dezirės Klari sesuo Žiuli Klari ištekėjo už Žozefo Bonaparto, su kuriuo susilaukė trijų dukterų: Žiuli Žozefinos Bonapart (1796–1796), Zenaidos Leticijos Žiuli Bonapart (1801–1854) ir Šarlotės Napoleonės Bonapart (1802–1839). Dezirės sesuo Žiuli vėliau tapo Nepalo ir Ispanijos karaliene. Klari šeima turėjo taip pat ir sūnų Nikolą Žozefą Klari, kuris vedė Anne Jeanne Rouyer, su kuria turėjo dukterį Zenaidą Fransuazą Klari (1812 m. lapkričio 25 d. Paryžiuje – 1884 m. balandžio 27 d. Paryžiuje), kuri ištekėjo už Napoleono Aleksandro Berthier.

Dezirė Klari mokėsi vienuolyne, tačiau 1798 m. prasidėjus revoliucijai, vienuolynas, kuriame Dezirė mokėsi buvo uždarytas ir ji buvo priversta grįžti namo pas tėvus. Jos išsilavinimas buvo žemesnis, nei tuomet įprastas jos amžiaus mergaičių. Ji visą gyvenimą buvo labai artima su savo šeima. 1794 m. jos tėvas mirė, o brolis buvo areštuotas revoliucinės vyriausybės, kuris kaip ji teigė vėliau, buvo paleistas dėl jos ryšių su Žozefu Bonapartu. Po šio įvykio Žozefas buvo pristatytas jos šeimai ir vedė jos seserį Žiuli. Dezirė susipažino su Napoleonu Bonapartu, su kuriuo susižadėjo 1795 m. balandžio 21 d., tačiau jis po pažinties su Žozefina de Boarnė jas nutraukė, o vėliau Žozefina tapo jo žmona.

Dezirė Klari 1795–1797 m. gyveno su savo motina Ženovoje, Italijoje. 1797 m. ji apsigyveno su seserimi Žiuli ir svainiu Žozefu, kuris tuomet buvo Romos ambasadorius. Ji ketino ištekėti už Prancūzijos generolo Leonardo Defo, tačiau jis buvo nužudytas riaušių metu 1797 m. gruodį Romoje, jų vestuvių išvakarėse.

Vedybos su Žanu Batistu Bernadotu

Po to kai Dėzirė Klari sugrįžo į Paryžių, ji sutiko savo būsimą vyrą generolą Žaną Batistą Bernadotą. Jie susituokė 1798 m. rugpjūčio 17 d. Sutuoktuvių sutartyje Dėzirei buvo suteikta ekonominė nepriklausomybė. 1799 m. ji pagimdė vienintelį judviejų vaiką – Oskarą, tačiau pora gyveno daugiau laiko atskirai nei kartu.

Žanas Batistas Bernadotas buvo vadovaujantysis Napoleono armijos generolas ir todėl jis dažnai būdavo išvykęs. Dezirė gerai sutarė su Bonapartų šeima, taip pat su imperatoriene Žozefina. Dezirė Klari turėjo imperatorienės svitoje vietą 1804 m. karūnacijoje ir vėliau sakėsi padėjusi Žozefinai, kai Bonaparto seserys bandė sudaryti situaciją, kad Žozefina prarastų balansą karūnacijos metu ir parkristų.

Dezirė gyveno patogų socialinį gyvenimą Paryžiuje, kai jos vyras tuo metu būdavo išvykęs. Yra tikėtina, jog ji turėjo romaną. 1804–1805 m. Bernadotas buvo paskirtas Hanoverio gubernatoriumi ir Dezirė su sūnumi persikėlė į Hamburgą, tačiau greitai grįžo atgal į Paryžių. Ji buvo nelaiminga kai turėjo gyventi ne Paryžiuje. 1806 m. Žanas Batistas tapo Pontė Korvo princas ir Dezirė paklausė ar ji privalo persikelti į Pontė Korvą. Jos džiaugsmui jai neteko ten persikelti. 1807 m. ji aplankė savo vyrą Spandau, Berlyne.

Dezirė nesidomėjo politika, tačiau dėl jos gerų ryšių ji tapo marionete savo vyro ir Napoleono rankose. Jie abu naudojosi ja kaip komunikavimo priemone su viens kitu. 1810 m. jos vyras buvo išrinktas į Švedijos sostą. Dezirė tikėjosi, kad jos pozicijos bus panašios jos vyrui tapus Pontė Korvo princu, tačiau buvo stipriai nuliūdinta, kai jai teko palikti Paryžių.

Kronprincesė

Dezirė aplankė Švediją 1810 m. pirmą kartą, tačiau negalėjo prisitaikyti prie ten vyraujančių etiketo taisyklių. Ji sakė, kad su ja elgėsi snobiškai karališkoji šeima, o ypač karalienė ir karalienė našlė. Klimatas ją taip pat šokiravo, kadangi ji atvyko vidurį žiemos. Ji nekentė sniego, todėl labai kentėjo būdama Švedijoje. Ji niekada nenorėjo būti karaliene ir gyventi taip toli nuo savo šeimos. Karalienė manė, kad Dezirė yra išlepinta ir neori. Dezirės kompanijonės, o ypač Elisė de Flotte, padarė ją labai nepopuliaria sakydama, kad ji skundžiasi dėl visko.

Ji paliko Švediją 1811 m., kaip Gotlando grafienė. Oficialiai buvo skelbiama, jog Dezirė palieka Švediją sveikatos sumetimais ir išvyksta į Paryžių gydytis. Grįžusi į Prancūziją ji ten pasiliko dvylika metų, palikusi savo vyrą ir sūnų. Ji sakė, kad Švedijos kilmingieji elgėsi su ja, kaip jie būtų padaryti iš ledo: „Nešnekėk su manimi apie Stokholmą, nes man pasidaro šalta kuomet išgirstu jo pavadinimą“ – yra pasakiusi ji. Ji gyveno svetima pavarde Paryžiuje Švedijos ir Prancūzijos karo metu, tačiau jos namas buvo nuolat stebimas ir jos laiškai buvo skaitomi slaptos policijos. 1814 m. Napoleonui pralaimėjus, jos namai tapo prieglobsčiu jos seseriai Žiuli. Bernadotas ir ji susitiko Paryžiuje, tačiau jis grįžo į Švediją be jos. 1816 m. ji norėjo grįžti į Švediją, tačiau kartu su seserimi Žiuli, jos vyras su tuo nesutiko, nes Žiuli buvo Bonapartų šeimos narė. 1817 m. Žanas Batistas pasamdė šnipą, kad šis praneštų ar jo žmona nedaro nieko tokio, kas galėtų pakenkti jam.

Karalienė

1818 m. jos vyras tapo Švedijos karaliumi Karoliu XIV Jonu, tačiau Dezirė liko Paryžiuje, oficialiai – sveikatos sumetimais, kas buvo labai diskutuotina tų dienų laikraščiuose ir jos svečių tarpe. Švedijoje Žanas Batistas turėjo meilužę Marianą Koskull. Paryžiuje Dezirė rengdavo priėmimus kaip Švedijos karalienė ketvitadieniais ir sekmadieniais, tačiau taip pat naudojo grafienės titulą. Ji įsimylėjo prancūzų ministrą Richelieu kunigaikštį ir lydėdavo jį jo kelionėse iki jo mirties (1822). 1822 m. ji sutiko savo sūnų Achene. 1823 m. sugrįžo į Švediją kartu su savo sūnaus nuotaka Žozefina iš Leuchtenbergo.

1829 m. rugpjūčio 21 d. ji buvo karūnuota jos pačios prašymu. Karalienė Deziderija norėjo būti karūnuota ir Norvegijoje, tačiau norvegai nesutiko dėl jos religijos. Ji buvo nereliginga, tačiau buvo verčiama lankyti mišias ir eiti išpažinties. Ji buvo pirmoji nekilminga karalienė po Karinos Månsdotter. Ji labai stengėsi vaidinti aktyvią karalienę, nors nenorėjo niekada ja tapti. Dezirė greitai pavargo nuo karališko gyvenimo ir norėjo sugrįžti į Prancūziją, bet jos vyras to neleido.

Nėra jokių duomenų, jog turėjo kokią nors politinę galią ar įtaką. Ji praleisdavo savo vasaras Drotninholmo ir Roserbergo rezidencijose. Ji dažnai lankydavosi Švedijos mineralinių vandenų kurortuose, ypač Ramlösa kurortą. Ji lankėsi Norvegijoje kelis kartus. 1825 m. pirmą kartą. Aukštuomenė buvo nustebinta jos neformaliu elgesiu. Žanas Batistas dažnai posėdžiaudavo savo kambaryje su taryba, kuri būdavo šokiruota Dezirė elgesio, kadangi ji kiekvieną rytą aplankydavo savo vyrą su naktiniais marškiniais. Ji eidavo vėlai miegoti ir keldavosi irgi vėlai. Ji niekada nebuvo labai populiari tarp kilmingųjų ir niekada neišmoko švedų kalbos, todėl apie jos pastangas šnekėti švediškai buvo sukurta daug anekdotų.

Našlystė

1844 m. jos vyras Karolis XIV Jonas (Žanas Batistas Bernadotas) mirė. 1953 m. ji norėjo sugrįžti į Paryžių, tačiau bijojo keliauti jūra. Tapus našle jis darėsi vis didesnė ekscentrikė. Ji eidavo miegoti ryte, atsikeldavo vakare, pusryčius valgydavo naktį ir važinėdavo savo karieta gatvėmis, kieme ar klajodavo po pilį su šviesa.

Dezirė grožinėje literatūroje

Dezirė Klari yra pagrindinė veikėja Anos Marijos Selinko biografinėje knygoje „Dėzirė“ (1951 m.) bei Allison Pataki romane "Karalienės likimas". Taip pat pastatyti du filmai apie Dezirė Klari:

Le Destin fabuleux de Désirée Clary (1942), prancūziškas Sachos Guitry filmas;
Désirée (1954), amerikiečių filmas pastatytas pagal Selinko knygą, kuriame pagrindinius vaidmenis atlieka Jean Simmons ir Marlon Brando.

Nuorodos

Royal House of Sweden and Royal House of Norway Archyvuota kopija 2009-03-26 iš Wayback Machine projekto.
Désirée Clary
The story of Desiree (ger.)
Désirée svetainėje Internet Movie Database