Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Šis straipsnis apie valstybę. Apie jos vakaruose esantį autonominį darinį skaitykite straipsnyje Bosnijos ir Hercegovinos Federacija. Apie jos regioną skaitykite straipsnyje Bosnija.
Bosnija ir Hercegovina (bosn.Bosna i Hercegovina / Босна и Херцеговина) – valstybė Pietryčių Europoje, Balkanų pusiasalyje. Rytuose ribojasi su Serbija, pietryčiuose – su Juodkalnija, šiaurėje, vakaruose ir pietvakariuose – su Kroatija. Pietuose turi siaurą (~20 km) Adrijos jūros pakrantę prie Neumo. Šalies sostinė ir didžiausias miestas – Sarajevas. Valstybė sudaryta iš dviejų istorinių regionų – Bosnijos ir Hercegovinos. Bosnijos ir Hercegovinos sienos atitinka dar 1878 m. Berlyno kongrese nustatytas šios teritorijos sienas.
Viduramžiais šalis buvo valdoma kaip Vengrijos arba Kroatijos karalysčių dalis, kol XIII a. nesusikūrė Bosnijos karalystė, apėmusi ir Hercegoviną. 1463 m. šalis buvo užimta ir prijungta prie Osmanų imperijos, jos provincija išbuvo iki 1878 m.
1991 m. spalio 15 d. Bosnija ir Hercegovina pasitraukė iš Jugoslavijos sudėties ir paskelbė nepriklausomybę. Tarptautinis pripažinimas gautas 1992 m. balandžio 17 d., po referendumo, kurio metu dauguma gyventojų pasisakė už nepriklausomybę. Po nepriklausomybės paskelbimo Bosnijoje ir Hercegovinoje prasidėjo ketverius metus trukęs pilietinis karas tarp serbų, kroatų ir bosnių-musulmonų. Šiame kare serbų pusę palaikė Jugoslavija.
Santvarka – federacija. Konstitucijos galia suteikta Daytono sutarties (1995) 4 priedui.
Valstybei vadovauja iš trijų narių sudarytas Prezidiumas, kuriame atstovaujamos visos trys šalies tautinės grupės (bosniai, kroatai, serbai). Prezidiumo nariai renkami 4 metų kadencijai visuotiniuose rinkimuose, nariai vadovauja Prezidiumui rotacijos būdu (po 8 mėnesius)
Įstatymų leidžiamoji valdžia – parlamentas (Skupština), sudarytas iš dvejų rūmų – Nacionalinių Atstovų Rūmų (Predstavnički Dom; 42 nariai) ir Tautos Rūmų (Dom Naroda; 15 narių).
Bosnija ir Hercegovina yra padalinta į dvi dalis – Bosnijos ir Hercegovinos federaciją bei Serbų respubliką – kurios taip pat turi savo parlamentus. Bosnijos ir Hercegovinos federacijos parlamentas taip pat sudarytas iš dviejų rūmų – Atstovų ir Tautos. Serbų respublikos parlamentas – Nacionalinis Susirinkimas. Vyriausybės ir teismų sistemos yra atskirtos.
Vlašić kalnas centrinėje Bosnijos ir Hercegovinos dalyje.
Apie 90 % teritorijos užima kalnai, vidutinis aukštis 639 m. Aukščiausia vieta – Magličo kalnas pasienyje su Serbija (2396 m). Iš šiaurės rytų į pietryčius tęsiasi Dinarų kalnynas, šiaurėje – Savos žemuma.
Klimatas subtropinis mediteraninis (pajūryje ir Neretvos slėnyje), pereinantis į vidutinių platumų žemyninį (toliau nuo jūros), o kalnuose virš 1500 m virš jūros lygio – vėsus ir drėgnas.
Šalis turi ~20 km ilgio priėjimą prie Adrijos jūros.
Ekonomiškai federacija yra viena silpniausių Europoje. Svarbiausios ūkio šakos – naudingosios iškasenos ir jų perdirbimas. Kasamos akmens anglys, lignitas, geležies, vario, cinko, alavo, mangano bei chromo rūdos, boksitas, akmens druska.
Apdirbamoji pramonė menka, labiau išvystyta tik metalurgija, kokso chemijos pramonė, mašinų gavyba.
39 % teritorijos naudojama žemės ūkiui, daugiausiai sėjami javai (60 % visų žemės ūkiui naudojamo ploto).
Užsienio prekybos balansas neigiamas. 2000 m. eksportuota 950 mln. JAV dolerių vertės prekių, importuota – 2,5 mlrd. JAV dolerių vertės. 2000 m. tiek importuota iš Lietuvos, tiek ir eksportuota į Lietuvą prekių už 0,4 mln litų.
Kalbos: bosnių, kroatų, serbų. Serbai daugiausia naudoja kirilicą, o kroatai – lotynišką abėcėlę; bosniai anksčiau naudodavo abi, bet pastaruoju metu daugiausia lotynišką.
Religijos ir konfesijos: 40 % musulmonų, 31 % ortodoksai, 15 % katalikai, likusieji – judaistai, kitų religijų arba netikintys.
Tankiausiai gyvenama upių slėniuose, miesto gyventojų – 43 %. Žemės ūkyje 1999 m. dirbo 6,1 % gyventojų, ekonomiškai aktyvių gyventojų – apie 1 mln., bedarbių – 40 %.
Valstybėje privalomas aštuonmetis nemokamas mokslas (vaikams nuo 7 iki 15 metų). 2000 m. veikė 4 universitetai, 2 pedagoginės akademijos, aukštosiose mokyklose studijavo apie 40 000 studentų. Nuo 1994 m. veikia Švietimo atkūrimo fondas.
3 824 782[1] (130)
