Bermontininkai

Išlikusi bermontininkų vėliava

Bermontininkai (oficialiai Rusijos Vakarų savanorių armija, rus. Русская Западная добровольческая армия) – 1919 m. įkurta provokiškos orientacijos kariuomenė, sudaryta po Vokietijos kapituliacijos, Antantei įpareigojus laikinai palikti kariuomenę okupuotose Baltijos valstybėse. Armija įkurta dėl kelių tikslų: Vokietijos ekspansiniai planai Baltijos šalyse, rusų baltagvardiečių noras atkurti carinę Rusiją, kova su Raudonąja armija ir bolševizmu.

Armijos veiklos pradžia Latvijoje

P. Bermontas su savo armijos karininkais 1919 m.

Pavelas Bermontas

Rusijos Vakarų savanorių armijos branduolį sudarė rusų baltagvardiečiai (dauguma – karo belaisviai, buvę Vokietijoje) ir vokiečių tautybės kariai. Pirmieji bermontininkai į Latviją atvyko 1919 m. gegužės 30 dieną. Birželio 12 d. Pavelas Bermontas su 350 savanorių samdinių įkūrė štabą Jelgavoje. Čia jį iš karto parėmė tiek generolo Riudigerio fon der Golco vadovaujama vokiečių kariuomenė, tiek vietos dvarininkai vokiečiai. Jo kariuomenė sparčiai didėjo ir netrukus turėjo apie 50 000 patyrusių karių, iš jų apie 10 000 buvo rusai, kiti – vokiečiai, ginkluoti 100 pabūklų, 400 kulkosvaidžių, 50 minosvaidžių, 120 lėktuvų.

Ta proga P. Bermontas pasivadino pulkininku (būdamas vos leitenantu) ir kunigaikščiu, net pavardę pasikeitė, tapo Avalovu – kad būtų solidu ir neliktų jokių vokiškumo pėdsakų. 1919 m. spalio 7 d. P. Bermontas įkūrė Vakarų Rusijos apygardos centro tarybą. Bermontininkai leido į apyvartą pinigus, juos rėmė stambūs Vokietijos pramonininkai. Iš pradžių P. Bermontui sekėsi manevruoti tarp kelių jėgų: Vokietijos, kuri labiausiai jį rėmė, tikėdamasi su jo pagalba galutinai įsitvirtinti Baltijos kraštuose, baltagvardiečių, kuriems jis žadėjo padėti grįžti į valdžią, sugrąžinti Rusijai reikalingus Baltijos jūros uostus, Antantės, kurios šalys tarpusavy nesutarė: Prancūzija vis dar tikėjosi, kad atsikurs senoji Rusija, vieninga ir nedaloma, o Didžioji Britanija jau buvo linkusi pripažinti naujai susikūrusias valstybes – ne tik Suomiją ir Lenkiją, bet ir Lietuvą, Latviją, Estiją.

Latvijoje bermontininkai karinius veiksmus pradėjo 1919 m. pabaigoje. Spalio ir lapkričio mėn. jie užėmė Latvijos teritorijos didumą Dauguvos kairiajame krante. Lapkričio 11 d. Latvijos kariuomenė bermontininkus sumušė ties Ryga. Kai lapkričio pabaigoje bermontininkai buvo sumušti Lietuvoje, Antantė pareikalavo bermontininkų išvedimo ir iki gruodžio 1 d. visi bermontininkų daliniai pasitraukė iš Latvijos.

Bermontininkai Lietuvoje

Į Kauną gabenami bermontininkų lėktuvai, juos Radviliškio kautynių metu kaip trofėjų paėmė Lietuvos kariuomenė (1919 m. lapkričio mėn.)

1919 m. liepos 26 d. bermontininkai pasirodė Kuršėnuose, kur pradėjo rekvizuoti butus. Kareiviai plėšė vietos gyventojus ir net planavo karinį perversmą Kaune. Prieš jų plėšikavimą į kovą pakilo vietos gyventojai, atsirado partizanų būrių. Jų veiksmus koordinavo Laikinasis partizanų štabas Šiauliuose. Lietuvos vyriausybė pareikalavo, kad bermontininkai išsikraustytų iš šalies, tačiau jie reikalavimų nepaisė. Lietuvos vyriausybės nurodymu pradėta ruoštis ginklu atremti užpuolikus .

Spalio 9 d. P. Bermonto-Avalovo įsakymu prasidėjo puolimas. Lietuvos kariuomenės vadas generolas Pranas Liatukas prieš bermontininkus sutelkė beveik visas karines pajėgas: šešis pėstininkų pulkus, raitelių pulką, 5 baterijas, geležinkelių kuopą ir kitas technines dalis. Visoms dalims vadovauti paskyrė Kazį Ladygą, vėliau jį pakeitė Vladas Skorupskis.

Su bermontininkais kovojo Raseinių komendantūros kuopa kairiame sparne ir Pasvalio batalionas dešiniajame, taip pat prisidėjo partizanų rinktinės. Per spalio ir lapkričio mėnesius bermontininkai užėmė didesniąją dalį Latvijos, taip pat Šiaulius, Biržus, Radviliškį, Raseinius, Jurbarką, Linkuvą.

Lapkričio 21–22 dienomis lietuviai Radviliškio kautynėse sumušė kariuomenės likučius ir privertė juos pasitraukti į Rytprūsius. Po pergalės Lietuvos kariuomenei atiteko daug karinio turto: 10 patrankų, 30 lėktuvų ir jų variklių, 100 kulkosvaidžių, taip pat šautuvų, pabūklų, šovinių, artilerijos sviedinių, automobilių, šarvuotį (kuris vėliau buvo sutaisytas ir gavo „Perkūno“ vardą). Po šių pralaimėjimų Antantė pareikalavo bermontininkų išvedimo ir iki gruodžio 1 d. pasitraukė visi daliniai iš Latvijos, o iki gruodžio 15 d. – ir iš Lietuvos.

Nuorodos

• Antanas Vienuolis – „Bermontininkai“ Archyvuota kopija 2005-12-15 iš Wayback Machine projekto.