Aleksandras Ypsilantis

Aleksandras Ypsilantis su Filiki Eterija organizacijos apranga, Graikijos nacionalinis istorijos muziejus.

Aleksandras Ypsilantis (gr. Αλέξανδρος Υψηλάντης; rumun. Alexandru Ipsilanti; rus. Александр Константинович Ипсиланти, g. 1792 m. gruodžio 12 d. – m. 1828 m. sausio 31 d.) – Grafas, Rusijos imperijos karininkas, Graikijos nepriklausomybės karo vadas, nacionalinis Graikijos didvyris.

Rusijos karininkas

Aleksandras Ypsilantis gimė Konstantinopolyje 1792 m. gruodžio 12 d. Ypsilantčiai priklausė senai, turtingai Ponto graikų dinastijai. Jo tėvas, grafas Konstantinas, buvo Osmanų imperijos teismo dragomanas, Moldavijos ir Valakijos valdovas. 1806 m. už dalyvavimą judėjime dėl graikų nepriklausomybės, neteko valdžios ir po turkų konfiskacijos su šeima pabėgo į Kijevą.

Aleksandras buvo vyriausias sūnus šeimoje, buvo išsilavinęs, mokėjo rusų, anglų, vokiečių ir rumunų kalbas. Penkiolikos metų buvo pristatytas imperatoriaus dvaro rūmams ir gavo imperatorės Marijos Fiodorovnos globą.

1808 m balandžio 12 d. A. Ypsilantis įstojo į kavalergardų pulką ir gavo korneto laipsnį. Karjeros laipteliais jis kopė greitai. 1810 m. rugsėjo 27 d. buvo paaukštintas į poručikus, 1812 m. spalio 18 d. – štabsrotmistrus, 1813 m. vasario 20 d. – rotmistrus, o tų pačių metų birželio 6 d. pervestas į Gardino husarų pulką.

Prancūzijos invazijos į Rusiją metu Aleksandras dalyvavo daugelyje mūšių, o 1813 m. mūšyje prie Drezdeno buvo sužeistas ir neteko dešinės rankos. Dar ligoninėje jam buvo suteiktas pulkininko laipsnis. Dėl patirtos traumos ilgai gydėsi ir nebegalėjo toliau tęsti karinės tarnybos.

Imperatorius Aleksandras I buvo gailestingas jaunam invalidui ir 1816 m. sausio 1 d. paaukštino jį į flygeladjutantus. 1817 m. pabaigoje Aleksandrui buvo suteiktas generolo majoro laipsnis ir paskirtas 1–mos brigados 1–os husarų divizijos vadu.

Nors A. Ypsilantis ištikimai tarnavo savo antrai tėvynei, jis neužmiršo ir liūdnos Graikijos padėties. Vienos kongreso laikotarpis buvo ypač palankus patriotinėms graikų viltims. Jų tautietis grafas Ioannis Kapodistrias buvo Rusijos URM tarnautojas ir jo pastangų dėka, Vienos kongreso akte nebuvo įtrauktas straipsnis garantuojantis Osmanų imperijos neliečiamumą.

Pasiruošimas sukilimui

Susikūrusios Filiki Eterija organizacijos slaptas tikslas buvo jėga išsikovoti Graikijos nepriklausomybę. Šios organizacijos priešakyje stovėjo paslaptinga „slaptoji valdžia“, kurią daugelis laikė imperatorių Aleksandra I. Į šios organizacijos gretas įstojo ir broliai Ypsilantčiai.

Esminiais Eterijos organizacijos metai buvo 1820 m., kada vadovybė nusprendė ginklu pasipriešinti turkams. I. Kapodistrijui buvo pasiūlyta užimti organizacijos vadovo postą. Tuo metu jo padėtis buvo labai sudėtinga. Kaip Graikijos patriotas jis troško greitesnio savo šalies išlaisvinimo, bet kaip Rusijos valdžios atstovas buvo įsitikinęs, kad be Rusijos pagalbos, sukilimas bus tik bereikalingas kraujo praliejimas. Todėl jis nepalaikė ginkluoto sukilimo idėjos. Tad vadovauti organizacijai buvo pasiūlyta A. Ypsilantčiui. Šis pasiūlymas atitiko jo norams ir 1820 m. kovo 31 d. jis buvo patvirtintas į šį postą.

Pagrindiniai sukilimo plano punktai buvo šie:

• padėti juodkalniečių ir serbų sukilėliams;
• pradėti sukilimą Valakijoje;
• sukelti neramumus Konstantinopolyje ir sudeginti miesto uoste turkų laivyną;
• A. Ypsilantčiui atvykus į Graikiją, pradėti revoliuciją Peloponese.

Sukilimas

A. Ypsilantčio paminklas Atėnuose

1821 m. pradžioje buvo nuspręsta imtis ryžtingų veiksmų. Sausio 13 d. mirė Valakijos valdovas Aleksandras Sutcas ir ši aplinkybė leido eteristams pradėti savo veiksmus. Vasario 22 d. A. Ypsilantis lydimas brolio Georgijaus, apsivilkęs Rusijos generolo forma, perėjo užšalusį Prutą (Turkijos – Rusijos sieną) su 800 kavalerijos būriu ir atvyko į Jasus. Čia prisijungė dar apie 4 000 savanorių. Po dviejų dienų jis išplatino proklamaciją su kvietimu sukilti prieš turkus. Kovo 25 d. Aleksandras iškilmingai kreipėsi į savo armiją ir pakvietė ginkluotai kovai prieš turkus. A. Ypsilantčio kvietimas pasiekė ir Graikiją.

Kovo 28 d., dvi dienas prastovėjęs sostinės apylinkėse, Aleksandras įžygiavo į Bukareštą. Bet nepasikliaudamas savo jėgomis ir kankinamas abejonių dėl pradėto darbo, balandžio 1 d. atsitraukė į Tirgovištę. Tuo tarpu turkų pajėgos skynė pergalę po pergalės ir gegužės 2 d. užėmė Galacį, o gegužės 17 d. – Bukareštą. Tirgovištėje kilo panika: padaugėjo dezertyrų, eteristų tarpe buvo ir tokių, kurie vedė derybas su turkais dėl A. Ypsilantčio išdavimo. Aleksandro vadovaujamos pajėgos patraukė link Austrijos sienos.

Birželio 7 d. įvyko lemiamas sukilimo mūšis. Turkai be vargo išsklaidė graikų kavalerijos būrį ir privertė juos bėgti.

Pabėgimas ir mirtis

Norėdamas patekti į Austriją, Aleksandras savo kariams pranešė, kad Austrija pradėjo karą su turkais ir birželio 15 d., kaip derybininkas, su broliais perėjo Austrijos sieną netoli Germanštadto (dabar Sibiu). Bet Timišoare jie buvo sulaikyti ir išsiųsti į Aradą, kad sulaukti instrukcijų iš Vienos. Po dešimties dienų A. Ypsilantčiui buvo pranešta, kad imperatorius Francas sutinka neperduoti bėglių turkams ir su visa palyda jis buvo uždarytas į Munkačio tvirtovę.

1823 m. birželį kaliniai buvo pervesti į Terezino tvirtovę Čekijoje. Čia Aleksandras beveik visą laiką sirgo ir gydytojų rekomendacija 1826 m. jam buvo leista išvykti į sanatoriją Vengrijoje.

Į valdžią Rusijoje atėjus imperatoriui Nikolajui I atsirado vilčių dėl A. Ypsilantčio išlaisvinimo. 1827 m. Rusijos pasiuntinys Vienoje gavo pranešimą, kad imperatorius ne prieš Ypsilantčių išlaisvinimui, bet jie nepageidaujami Rusijoje. 1827 m. lapkritį A. Ypsilantis buvo išleistas į laisvę. Jis ketino toliau gyventi Vienoje arba Venecijoje, bet liga jam leido atvykti tik iki Vienos, kur ir praleido paskutines dienas.

A. Ypsilantis mirė 1828 m sausio 31 d. Vienoje. Iš pradžių jis buvo palaidotas Šv. Marko kapinėse, o po 136 metų, 1964 m. rugpjūtį, perkeltas į Šv. Taksiarčio cerkvę (gr. ταξιάρχης) Atėnuose.

Nuorodos

• Aleksandras Ypsilantis rus.