Akvarelė

Akvarelė (iš lot. aqua, it. acqua – vanduo) – tapybos technika, kai liejama vandenyje ištirpintais, itin skaidriais dažais. Tai vandeniniai dažai, gaminami iš smulkiai sutrintų augalinės, gyvulinės kilmės arba cheminių pigmentų ir vandenyje tirpaus rašiklio (dažniausiai gumiarabiko) su kai kuriomis priemaišomis (medumi, glicerinu ir konservuojančiomis medžiagomis, dažniausiai fenolu).

Yra skiriamos dvi pagrindinės akvarelės atlikimo technikos – sausa akvarelė, kai spalvos maišomos tapant įvairių spalvų sluoksniais, o popieriui tarp tepimų leidžiama išdžiūti, bei šlapia akvarelė, kai spalvos liejamos ir maišomos ant specialaus (grubiai rauplėto) akvarelinio popieriaus. Pastarajai gana artimos japonų ir kinų akvarelės bei tušo technikos.

Akvarelė, ypač šlapios akvarelės technikos, yra laikoma ypač didelio (galbūt – didžiausio) meistriškumo reikalaujančia tapybos rūšimi: spalvų maišymasis, jų skverbimasis į popierių, tarpusavio užsiklojimas, tirpimas yra labai sunkiai prognozuojami, tuo pat metu, paveikslą tenka tapyti greitai, džiūnant dažams, lieka nepašalinami potėpiai, todėl akvarelei įvaldyti prireikia daugelio metų praktikos.

Akvarelės istorija

Akvarelės technika buvo puikiai žinoma jau senovės Egipte: akvarele ant papiruso buvo vaizduojamos scenos iš mirusiųjų gyvenimo. Viduramžiais būta akvarele tapytų miniatiūrų. Akvarelės raida labai suaktyvėjo Atgimimo epochoje. Tuo metu Vokietijoje kūrė puikus dailininkas, Albrechtas Diūreris (1471–1528).

Akvarelės, atskiro tapybos žanro, pradžia galima laikyti 1804 m., kai Londone buvo įkurta akvarelininkų draugija, po metų surengusi pirmąją akvarelės parodą, davusią stiprų postūmį akvarelės, kaip savarankiško tapybos žanro, plėtrai. Ilgą laiką buvusi tik pagalbine priemone, kuriant etiudus, eskizus, akvarelė formavosi kaip atskiras tapybos žanras. Išgarsėjo ir pirmieji akvarelės meistrai: Terneris, Džertinas, Kotmanas, De Vintas ir kiti.

XVIII a. antrojoje pusėje akvarelė Anglijoje labai išpopuliarėjo. 1768 m. Buvo įkurta Karališkoji vaizduojamųjų menų akademija. Jos įkūrėjai Tomas ir Polas Sandbi buvo dailininkai akvarelininkai. Jau pirmoje Akademijos surengtoje parodoje eksponuota ir darbų, sukurtų akvarele.

Tačiau 1804 m. akvarelininkai, jausdamiesi mažiau vertinamais nei tapytojai, išstojo iš Akademijos ir įkūrė savo draugiją, 1805 m. surengė pirmąją akvarelės parodą.

1881 m. karalienei Viktorijai suteikus akvarelininkų draugijai „Karališkosios“ statusą, akvarelė tapo nacionaline Anglijos dailės šaka. Puiki Ternerio, Džertino, Kotmano, Bleiko, De Vinto, Kokso ir kitų akvarelinė tapyba suvaidino lemiamą vaidmenį – akvarelė populiarėjo tiek Anglijoje, tiek kitose Europos valstybėse. Greitai akvarelė įgavo vienodą statusą kaip piešinys, tapyba pastele ir aliejumi.

XX a. išryškėjo daug naujų akvarelės žanro bruožų. Paminėtina, kad pirmąjį abstraktųjį tapybos darbą 1910 m. Vasilijus Kandinskis sukūrė būtent akvarele.

Šiuolaikinės lietuvių akvarelinės tapybos pradžia siejama su pirmosiomis lietuvių dailės parodomis, kuriose buvo eksponuojamos M. K. Čiurlionio, A. Žmuidzinavičiaus akvarelės. Akvarelė kaip žanras susiformavo XX a. trečiame dešimtmetyje. Ypatingi nuopelnai tenka K. Sklėriui, atskleidusiam iki tol lietuvių dailėje neregėtas akvarelės galimybes bei J. Buračui, kuris akvarelės meno mokėsi Paryžiaus salonuose. Ženklų pėdsaką akvarelės raidoje paliko Adomas Galdikas, Jonas Buračas, Mstislavas Dobužinskis, Kazys Šimonis, Gerardas Bagdonavičius.

1954 m. Maskvoje buvo surengta lietuvių dailės paroda, kurioje eksponuota dvylika geriausių K. Sklėriaus darbų. Dar daugiau akvarelių eksponuota 1955 m. respublikinėje parodoje. Šios ir kitos parodos paskatino 1964 m. surengti pirmąją respublikinę akvarelės parodą. Tais pačiais metais LTSR dailininkų sąjungoje buvo įsteigta akvarelininkų sekcija.

LDS akvarelės sekcijoje buvo apie 50 narių, kurie atstovavo įvairioms akvarelininkų grupėms (grupė „A“, „Aqua 12“, „Nevėžis“, Kauno akvarelininkų sekcijai bei neasocijuotiems dailininkams). Aktyviai parodose dalyvaudavo ne viena dešimtis ne LDS narių. Iki 1999 m. buvo surengta 17 respublikinių parodų. Geriausi menininkai pristatyti Baltijos valstybių akvarelės trienalėse, rengiamose kas ketveri metai Rygoje. Kas dveji metai Klaipėdoje rengiamos tarptautinės Baltijos jūros šalių akvarelės parodos. Parodose atsiskleidžia Lietuvos akvarelininkų virtuoziškumas, techninių galimybių įvairovė.

Dominuoja tradiciniai akvarelės žanrai: natiurmortai, peizažai, portretai bei filosofinio pobūdžio kompozicijos. Bendriausias šiuolaikinių akvarelininkų bruožas – erdviškumas, ryšys su liaudies menu, etnografija. Erdvė ir šviesa Lietuvos dailininkų akvarelėse yra neatsiejamos. Racionali paveikslo struktūra daugiasluoksnį skaidrumą, spalvos gaivumą ir subtilius perėjimus jungia į darnią visumą. Lietuvių akvarelininkų kūriniai atsiskleidžia bruožų ir žanrų įvairove, praturtina nacionalinę dailę.

Tapymo akvarele priemonės

Akvareliniai dažai

Kieti akvareliniai dažai. Gaminami plytelėmis plastmasiniuose indeliuose. Dirbant šiais dažais sunku išgauti gilų, sodrų toną, tačiau lengviau nei kitų rūšių dažais išlaikoma vieninga toninė ir spalvinė gradacija.
Pusiau minkšti akvareliniai dažai. Jų sudėtyje yra daugiau medaus arba glicerino. Lengvai vandenyje tirpstantys dažai sudrėkę lengvai „pripildo“ teptuką, todėl dirbti reikia atsargiai – tiršti, „gryni“ dažai lengvai perkeliami ant modeliuojamo paviršiaus.
Minkšti akvareliniai dažai. Gaminami metalinėmis tūbelėmis. Šie dažai labai lengvai tirpsta vandenyje, yra sodrių tonų. Ypač patogūs naudoti maišant didesnius mišinų kiekius (tapant liejimo arba šlapiąja technika).
Skysti akvareliniai dažai. Gaminami stikliniais indeliais. Dažniausiai naudojami knygoms iliustruoti. Akvarelinėje tapyboje tinka dideliems plotams lieti.
Sankt Peterburgo gamybos akvareliniai dažai (GOST 11481-75). Šie 24-ių spalvų dažai gaminami plastikinėmis dėžutėmis su papildoma palete. Atskirų spalvų dažai plastmasiniuose indeliuose įpakuoti į foliją ir popierių, todėl ilgai saugomi nepraranda savo savybių. Ant kiekvieno dažų indelio žvaigždutėmis pažymėtas atsparumas šviesai:
- Trys žvaigždutės – atsparūs šviesai;
- Dvi žvaigždutės – vidutiniškai atsparūs šviesai;
- Viena žvaigždutė – neatsparūs šviesai;

Šie dažai yra pusiau minkšti, lengvai tirpstantys vandenyje, gerai vertinami dailininkų profesionalų ir akvarelininkų mėgėjų.

Teptukai

Akvarelinius teptukus sudaro trys dalys: medinis ar plastmasinis kotas, chromuoto metalo žiedas ir į jį įstatytas plaukų kuokštelis. Teptukų kokybę lemia plaukai. Teptukai gaminami iš sabalo, voverės, šermuonėlio, mangustos, karvės, lamos plaukų. Teptukus galima gaminti ir iš sintetinio pluošto.

Teptukai iš lamos, karvės, kupranugario plaukų dažniausiai naudojami paruošiamiesiems darbams: popieriui sudrėkinti, dideliems plotams dengti bei nuplauti. Geros kokybės teptukai iš sabalo ir voverės plaukų naudojam tapant potėpiais, lesiruojant. Plokšti ir apvalūs sintetiniai teptukai tinka dirbant su gyvūninės kilmės tulžies preparatais (riebalinėms dėmėms popieriaus paviršiuje panaikinti), su skystais klijais, naudojamais baltoms popieriaus vietoms rezervuoti, bei su kitomis rūgščių turinčiomis medžiagomis.

Teptukai būna apvalūs ir plokšti, skirtingo pločio ir skersmens. Ant kotelio esantis skaičius nurodo teptuko dydį. Akvareliniai teptukai žymimi nuo 00 iki N-24. Tapant reikia kelių skirtingų dydžių bei formos teptukų.

Popierius

Labai didelės reikšmės akvarelės kokybiškumui bei optiniam efektui turi tinkamas popierius. Akvarelinis popierius privalo būti atsparus šviesai (negeltonuoti), turėti minimalų kiekį druskų ar jonizuoto chloro. Tinkamiausias – specialus akvarelinis popierius. Akvarelinis popierius gaminamas mašinomis ir rankiniu būdu. Pagrindinis šių būdų skirtumas – popieriaus faktūra. Rankiniu būdu pagaminto popieriaus paviršius yra specifinis, išskirtinis faktūros požiūriu. Mašinomis spausto popieriaus paviršius lygesnis, faktūra šachmatiškesnė.

Popierius būna trijų rūšių: šalto presavimo, karšto presavimo ir šiurkštus. Aukštos kokybės popierius žymimas antspaudu arba vandens ženklais (nurodančiais popieriaus fabriką).

Faktūra

Akvarelės technika tarsi sujungia grafikos ir tapybos išraiškos priemones: spalvą, liniją, toną, koloritą ir kt. Ši savybė leidžia naudoti kai kuriuos faktūros išgavimo, kūrimo grafikoje ir tapyboje būdus, kai:

Įvairiais būdais dažomas popieriaus paviršius;
Įvairiomis priemonėmis tonuojamas popieriaus paviršius;
Popieriaus paviršius apdirbamas rezervuojamomis medžiagomis;
Prieš liejimą popierius apdirbamas mechaniškai;
Modeliuojamas šlapias, dažytas popierius;
Atspaudžiamos įvairių tekstūrų medžiagos ant šlapio, dažyto paviršiaus;
Drėgnas, dažytas paviršius aptaškomas įvairiomis medžiagomis;
Nuplaunamas tonuotas paviršius;
Veikiama įvairiomis cheminėmis medžiagomis, reagentais, druskomis.
Dirbama monotipijos technika;

Galerija

„Inskripcija virš Pragaro vartų“, 1824−27 m., aut. William Blake
„Vasaros malonumai“, 1886 m., aut. Anders Zorn
„Mėlyna valtelė“, 1892 m., aut. Winslow Homer
„Kiparisai“, 1909 m., aut. John Singer Sargent

Šaltiniai

Adomonis J. Nuo taško iki sintezės. - Vilnius: VDA leidykla, 1994 m.
Zarėka V. Akvarelė: technika ir technologija. - Všį Šiaulių universiteto leidykla, 2002 m.