Čekiškoji mokykla

Čekiškosios kompozicijos mokyklos nariai ketvirtajame čekų šachmatininkų suvažiavime Prahoje. 1895.
Sėdi (iš kairės) Janas Dobruskis, Antoninas Keningas, Antoninas Kvičala, Jozefas Pacltas, Janas Pilnačekas, Janas Karelas, stovi Janas Kotrčas, Josefas Pospišilas, Vāclavas Tuzaras, Karelas Fiala, Karelas Musilas, Karelas Pospišilas

Čekiškoji mokykla – tai viena iš šachmatų kompozicijos krypčių, kurios principų laikėsi grupė čekų šachmatų kompozitorių, kūrusių nuo XIX a. septintojo dešimtmečio.

Pagrindiniu savo kūrybos tikslu jie laikė harmoningo, vientiso, gražaus kūrinio, kuriame taisyklingi matai yra vienas iš daugelio elementų, sudarymą. Anot jų, kūrinį daro menišku: taisyklingos mato pozicijos, aktyvus visų lentoje esančių figūrų dalyvavimas žaidime, pirminės pozicijos lengvumas ir kitų uždavinių komponentų harmoningumas.

Čekiškos mokyklos pagrindinis žanras – trijų ėjimų mato uždaviniai, kuriuose turi būti ne mažiau trijų variantų su taisyklingais matais. Esant mažiau variantų susidaro uždavinio neišbaigtumo įspūdis, o kai variantų daugiau, reikia papildomų figūrų. Variantai gali būti skirtingi, ar panašūs (paprasti taisyklingieji arba chameleoniniai matai). Visi variantai ir mato padėtys pagal savo reikšmę turi būti lygiaverčiai ir sudaryti visumą. Daugiausia paplitę motyvai: subtilūs tykūs ėjimai ir figūrų aukos.

Istorija

Pradžia. Keningo laikotarpis

Čekiškoji mokykla susiformavo XIX a. septintąjį dešimtmetį. Jos pradininku laikomas čekų dailininkas ir šachmatų kompozitorius Antoninas Keningas (1836–1911). 1863 m. jis įkūrė žurnale „Rodinna kronika“ šachmatų skyrelį. 1868 m. pradėjo redaguoti šachmatų skyrelį žurnale „Svetozor“, o 1869 m. jame pasirodė jo straipsnis „Trumpas traktatas apie šachmatų uždavinius“, kuriame buvo išdėstytas tuo metu naujas požiūris į uždavinius. Jis rašė:

tai ne rebusas, ne mįslė, tai ne smalsaus proto treniravimo priemonė, o meno kūrinys, kuris turėtų atitikti tam tikrus meninius principus.

Pagrindinis reikalavimas – sprendinio grožis (naujas XIX amžiui): tai sprendimo metu vykstantis gyvas žaidimas ir ypač netikėtai atsirandantys taisyklingi matai (patai). Ant lentos neturi būti perteklinių figūrų, visos figūros (ypač baltųjų) turi būti aktyvios; uždavinio kokybė vertinama ne už autoriaus sumanymo sudėtingumą ir tikslių ėjimų tvarką, bet pagal emocinį poveikį sprendėjui. Pirmieji pritarė A. Keningo pasiūlymams čekų šachmatų kompozitoriai: A. Makovskis, A. Kvičala, J Drtina. Šis naujas požiūris ilgiems metams lėmė čekų šachmatų kompozicijos plėtrą.

Dobruskio ir Pospišilo laikotarpis

Šiek tiek vėliau savo kompozicijas pradėjo spausdinti J. Dobruskis, J. Chocholušas ir ryškiausias to laikmečio atstovas J. Pospišilas. Pastarasis pirmą kartą 1887 m. čekų autorių šachmatų uždavinių rinkinio įvade išdėstė čekiškosios mokyklos programą. Šį kompozicijų sudarymo stilių sukonkretino J. Dobruskis (1853–1907),tapęs čekų uždavinių reformatoriumi. Puiki uždavinių sudarymo technika padarė jo kūrinius čekiškosios mokyklos pavyzdžiais.

Savo kūriniuose J. Dobruskis daugiausia dėmesio skyrė pirmam ėjimui, tykiam žaidimui, juodųjų figūrų tarpusavio sąveikai. Jis išmokė čekų šachmatų kompozitorius vertinti idėjinį žaidimą. Kartu su juo kūrybinį kelią pradėjo daug čekų kompozitorių. Žymiausias J. Dobruskio bendražygis buvo J. Chochloušas (1856–1930). Jis tapo vienu populiariausiu to meto kompozitorių, aktyviai kūrė beveik 60 metų bei sudarė apie 3000 uždavinių. Savo kūryba jis populiarino čekiškosios mokyklos idėjas, skirdamas dėmesio uždaviniams, turintiems idėjinių variantų, besibaigiančių taisyklingaisiais matais.

1880 m. tarp čekų kompozitorių pasirodo J. Pospišilas (1861–1916), kuris laimėjimais tarptautiniuose konkursuose lenkė kitus čekų kompozitorius. Jis buvo netik žymus uždavinių kūrėjas, bet ir čekiškosios mokyklos teoretikas.

1887 m. buvo išleistas pirmas J. Pospišilo sudarytas čekų autorių uždavinių rinkinys (320 kompozicijų) „Česke ulohy šachove“. Jo įvade sudarytojas pateikė išsamią čekiškosios mokyklos principų charakteristiką.^[1] Ten jis išdėstė čekiškosios mokyklos ypatumus, pirmasis tiksliai suformulavo jos principus, o šachmatų uždavinį siūlė nagrinėti trimis aspektais: kaip kūrybos produktą, kaip meno kūrinį ir kaip spendimo objektą. Nagrinėdamas šachmatų uždavinį kaip kūrinį, pradeda nuo turinio. Apibūdindamas elementarius taktinius momentus, būtinus kiekvienam uždaviniui, kalba apie pagrindinį žaidimą ir variantus, kompozicijos taisyklingumą bei originalumą. Kalbėdamas apie dvilypumus, neatmeta jų galimumo papildomuose sprendinio variantuose. Vertindamas uždavinį kaip meno kūrinį, toliau plėtoja A. Keningo principus, analizuoja mato grynumą, taupumą, konkretina pirminei pozicijai reikalavimus. Nagrinėdamas uždavinį kaip kaip sprendimo objektą, laikė būtinais elementus, kurie sunkintų sprendinį. Jo nuomone, gili mintis, puiki grėsmė, netikėta gynyba turėtų būti nepastebima. To laikotarpio čekiškosios mokyklos uždaviniuose daugiausia paplitę motyvai: subtilūs tykūs ėjimai ir figūrų aukos. Rinkinys parodė išaugusį čekų šachmatų kompozitorių, visų pirma J. Pospišilo, J. Dobruskio, J Chocholušo ir L. Vetešniko meistriškumą.

XIX a. pabaigoje, be minėtų jau, iškyla eilė šachmatų kompozitorių garsinusių visame pasaulyje čekiškąją mokyklą: Karelas Traksleris, Janas Kotrčas, Ladislavas Cimburekas, Voitechas Košekas, Eduardas Mazelis ir kt.^[2]

Havelo laikotarpis

Sekantis čekiškosios mokyklos vystymosi etapas žinomas, kaip Miroslavo Havelo (Miroslav Havel; 1881–1958)^[3] laikotarpis (XX a. pirmoji pusė) pasižymėjo aukšto techninio lygio: M. Havelo, L. Knoteko, Č, Kainerio, j. Moraveco ir kitų autorių publikacijomis. Reguliarus konkursų rengimas, platus čekiškosios mokyklos uždavinių publikavimas spaudoje, virš 60 čekų autorių rinkinių išleidimas padėjo šios mokyklos vystymuisi ir populiarumo įtvirtinimui.

Čekiškosios mokyklos uždavinių pagrindas yra taisyklingasis matas, kuriuo baigiasi keletas (dažniausiai – 3) variantų.

Čekiškosios mokyklos pagrindinei krypčiai įtakos darė Miroslavas Havelas ir Julius Zdenekas Machas (Julius Zdeněk Mach; 1877–1954)^[4], kurie kėlė griežtus reikalavimus uždavinio formai ir dėl baltųjų figūrų, taip pat ir pėstininkų (pastariesiems buvo daroma kai kurių išimčių baigiamosiose padėtyse), panaudojimo idėjiniuose variantuose. Tačiau pėstininkų dėl jų mažo judrumo panaudojimas visuose idėjiniuose variantuose buvo sudėtingas, todėl naujojo stiliaus uždaviniuose baltųjų pėstininkai buvo sutinkami retai.

Jie griežtai laikėsi minėtų reikalavimų savo kūryboje ir teisėjaudami įvairiuose šachmatų kompozicijos konkursuose.

Tarp mėgstamų Miroslavo Havelo ir jo sekėjų motyvų – tikslus mato padėčių pakartojimas dviejuose ar daugiau variantų (paprasti, ar chameleoniniai matų aidai) bei daugkartinis juodųjų figūrų surišimas.

M. Havelo populiarinama kryptis tampa vedančiąja; iškyla naujų šachmatų kompozitorių, tai: Ladislavas Knotekas (Ladislav Knotek; 1892–1954)^[5], Čenekas Kaineris (Čeněk Kainer; 1883–1945)^[6], Jozefas Kampas (Josef Cumpe; 1868–1943)^[7], Josefas Moravecas (Josef Moravec; 1882–1969)^[8] Františekas Matoušekas (František Matoušek; 1879–1956)^[9], Oldrichas Durasas (Oldřich Duras; 1882–1957)^[10], Artūras Mandleris (Artur Mandler; 1891–1971) ^[11] ir kt.

Meninė kryptis. Palkoskio laikotarpis

Trečiąją čekiškosios mokyklos kryptį, šiuolaikinėje šachmatų literatūroje, žinomą kaip Meniškąją Čekoslovakijoje populiarino Emilis Palkoskis (Emil Palkoska; 1871–1955)^[12], kuris ją pagrindė knygoje „Idėja ir taupumas šachmatų uždavinyje“ (1928 ir 1949). Meniškumu E. Palkoska laikė trijų variantų pasibaigiančių taisyklingaisiais matais (ne būtinai skirtingais) buvimą uždavinyje. Žaidimas turi būti įvairus, kas pasiekiama esant trims variantams. Esant mažiau variantų susidaro uždavinio nebaigtumo įspūdis, o kai variantų daugiau, reikia papildomų figūrų. Variantai gali būti skirtingi ar panašūs (paprasti taisyklingieji ar chameleoniniai matai).

Šios krypties idėjų plėtra vyko per T. Palkoskio beveik 40 metų vedamą šachmatų skyrelį laikraštyje „Narodni politika“. Čekiškosios mokyklos idėjos (daugiausiai – variantų aidų) įsiskverbė ir į šachmatų etiudų sritį. Didžiausią susidomėjimą sukelia J. Frico, L. Prokešo, V. Pachmano, M. Havelo, J. Moraveco, O. Duraso etiudai.

Be E. Palkoskio šios krypties laikėsi žinomi šachmatų kompozitoriai: Emilis Plesnivis (Эмил Плеснивий; 1893–1947)^[13], Otokaras Votruba (Otokar Votruba; 1894–1943) ^[14], Janas Vašta (Jan Vašta; 1885–1968)^[15], Janas Wenda (Jan Wenda)^[16] ir Vladimiras Pachmanas (Vladimir Pachman; 1918–1984) ^[17].

Įtaka kitų šalių kompozitoriams

Čekiškoji šachmatų kompozicijos mokykla darė didelę įtaką ir kitų šalių kompozitoriams: Johanui Šeiliui (Johan Scheel; 1889–1958)^[18] (Norvegija), Marianui Vrobeliui (Marian Wrobel; 1907–1960) (Lenkija), Joeliui Fridliciui (Joel Fridlizius; 1869–1963) ^[19] ir Johanui Akerblomui (Johan Axel Åkerblom; 1904–1980)^[20] (Švedija) Benjaminui Lousui (Benjamin Glover Laws; 1861–1931)^[21] bei Godfriui Hitkotui (Godfrey Heathcote; 1870–1952)^[22] (Anglija).^[23]

Uždaviniai

Pirmojoje eilėje pateikti keletas žinomų čekiškosios mokyklos kompozitorių XIX a. šachmatų uždavinių.

J. Dobruskio kompozicija – puikus A. Keningo estetinių principų įgyvendinimo pavyzdys.

Harmoniją ir grožį, konstrukcijos taupumą, tikslų žaidimą ir trijų taisyklingų matų derinį demonstruoja šis ,vienas geriausių J. Dobruskio uždavinių:

1.Rd8 Re2 2. Ba5 Kb6 3. Žc4#

1….Kb5 2. Vc6 Bc6 3. Ba5#

1….Kd4 2. Rf6 Vc5 3.Vh5#

Čekiškosios mokyklos idealų pavyzdžiu galėtų būti ir J. Pospišilo uždavinys.

Lengva pozicijos konstrukcija, puikus žaidimas ir gražios mato pozicijos sukuria uždavinio, kaip meninio kūrinio, baigtumo įspūdį.

Jis sprendžiamas einant 1. Bh4 ir grasinant 2. Re4 Ke5 3. Va1#.

Po 1....Žxf8 baltieji pasinaudoja juodųjų žirgo pasitraukimu ir aukodami figūras pasiekia taisyklingus matus – 2. Be4 Žg6 3. Va8#, o po 2....Re4 3. Vxe4#,

1…Žf6 aukojamas baltųjų bokštas 2. Bd4+ cxd 3. Vb5#^[24]