Monmartras

48°53′13″ š. pl. 2°20′28″ r. ilg. / 48.88694°š. pl. 2.34111°r. ilg. / 48.88694; 2.34111

Monmartras (pranc. Montmartre) – Paryžiaus rajonas, įsikūręs ant aukščiausios miesto kalvos (130 m), nuo kurios atsiveria Senos upės slėnyje plytinčio miesto panorama. Turistus čia traukia iš daugelio Paryžiaus vietų matoma ant kalvos stūksanti Švč. Jėzaus Širdies bazilika (pranc. Basilique du Sacré-Cœur), stačios, šlaitais vingiuojančios gatvelės, kurias mynė garsiausi praėjusio amžiaus pradžios menininkai. Į Monmartrą pakylama laiptais arba funikulieriumi.

Monmartro kalvos pavadinimas kildinamas nuo vietinių kankinių, nukankintų Paryžiuje 250 m (mons martyrium – kankinių kalnas).

Istorija

Dar XIX a. pradžioje Monmartras buvo kaimo vietovė, ant jo žaliavo sodai, vynuogynai, stovėjo trobelės, sukosi malūnai. Kai imperatorius Napoleonas III XIX a. antroje pusėje pavedė baronui Hosmanui (Georges-Eugène Haussmann) pertvarkyti Paryžių, iš miesto centro čia ėmė keltis neturtingos šeimos. Kalva dar buvo už Paryžiaus ribų, todėl neprivalėjo mokėti mokesčių miestui. Be to, vietinės vienuolės gamino vyną, todėl Monmartras greitai tapo mėgstama pasilinksminimų vieta. Čia įsikūrė garsusis kabaretas „Mulenružas“, kur triukšmingas naktis leisdavo bohemos atstovai.

Prie Paryžiaus Monmartras buvo prijungtas 1860 m. Paskutiniaisiais XIX a. dešimtmečiais, iki pat I Pasaulinio karo, kalva tapo poetų, skulptorių, tapytojų mėgstama vieta. Monmartre gyveno ir kūrė daug iškilių Puikiosios epochos menininkų. Tarp jų – impresionizmo tėvu vadinamas Camille Pissarro, jo pasekėjas Pierre-Auguste Renoir, garsieji Vincent van Gogh, Pablo Picasso (čia nutapė savo kubistinę drobę „Avinjono panelės“), Amedeo Modigliani, vienas žymiausių postimpresionistų Henri de Toulouse-Lautrec, kuris dailės mokė ir savo pozuotoją bei meilužę, o vėliau dailininkę Suzaną Valadon. Pastarosios sūnus – miesto peizažų tapytojas Maurice Utrillo, vienas nedaugelio meistrų, gimęs Monmartre. Po I Pasaulinio karo vietos bohema ėmė keltis į Monparnasą.