Raštingumas
Pasak UNESCO, raštingumas yra „gebėjimas atpažinti, suprasti, interpretuoti, kurti, bendrauti, skaičiuoti ir naudoti atspausdintus bei parašytus duomenis įvairiose situacijose.“ Bet vedant statistiką, raštingumas yra apibrėžiamas tiesiog kaip gebėjimas perskaityti ir parašyti paprastą sakinį bet kokia kalba. Pasak Jungtinių Tautų, 1998 m. pagal pastarąjį apibrėžimą raštingais buvo 80 % pasaulio gyventojų.[1] Anot CŽV pasaulio faktų knygos, 2007 m. 15 m. ir vyresnių žmonių raštingumas buvo 82 % (vyrų - 87 %, moterų - 77 %). Pasak tos pačios knygos, „iš 785 milijonų neraštingų pasaulio žmonių daugiau nei du trečdaliai gyvena aštuoniuose valstybėse: Bangladeše, Kinijoje, Egipte, Etiopijoje, Indijoje, Indonezijoje, Nigerijoje ir Pakistane. Du trečdaliai neraštingų pasaulio žmonių yra moterys. Ypač žemas raštingumas yra arabų valstybėse, pietų ir vakarų Azijoje bei subsacharinėje Afrikoje. Šiose teritorijose neraštingais yra maždaug trečdalis vyrų ir pusė moterų.“[2] Daug kur Afrikoje raštingumas asocijuojamas su kolonializmu, o kalbėjimas - su vietinėmis tradicijomis[3]
Ekonomika
Raštingumas laikomas vienu iš svarbiausių žmogiškojo kapitalo rodikliu, nes raštingi žmonės yra pigiau ir greičiau apmokomi, turi geresni socioekonominį statusą[4], galimybę siekti aukštojo mokslo bei geresnes karjeros ir sveikatos perspektyvas. Pavyzdžiui, Pietų Indijos valstijoje Kereloje 1948 m. buvo įvykdyta didelė švietimo reforma ir septintame XX amžiaus dešimtmetyje, kai mokytos merginos pradėjo kurti šeimas, smarkiai sumažėjo moterų ir vaikų mirtingumas. Tiesa, kai kurie dabartiniai tyrėjai teigia, kad tokios koreliacijos daugiau rodo ne raštingumo, o ėjimo į mokyklą privalumus.[5]
- ↑ Glossary, The Economist. Nuoroda tikrinta 14 lapkričio 2007
- ↑ (angliškai) CŽV pasaulio faktų knyga: statistiniai duomenys apie pasaulį
- ↑ Ferguson and Huebner, p. 69
- ↑ PHONICS. It's Profitable, [www.thephonicspage.org The Phonics Page]. Nuoroda tikrinta 11 gruodžio 2007
- ↑ Graff, 2003