Nabatėjai

Šiam straipsniui ar jo daliai trūksta išnašų į patikimus šaltinius. Jūs galite padėti Vikipedijai pridėdami tinkamas išnašas su šaltiniais.

Nabatėjai (hebr. ‏נַבָּטִים‏‎ = Nabatim, gr. Ναβαταῖοι = Nabataioi, arab. الأنباط = al-ʾAnbāṭ) – semitų etninė grupė, IV a. pr. m. e. – VII a. gyvenusi Artimuosiuose Rytuose. Jie kalbėjo aramėjų kalbai gimininga nabatėjų kalba.

Malkûtâ Nabatu Nabatėjų karalystė
buvusi karalystė
← 168 m. pr. m. e. – 106 →
Sostinė	Petra
Valdymo forma	monarchija
Nabatėjų karaliai
168-144 m. pr. m. e.	Aretas I
71-106 m.	Rabelis II
Era	Senovė
- Konsoliduojama	168 m. pr. m. e. m.
- Prijungiama prie Romos	106 m.

Nabatėjų gyvenamos teritorijos apėmė dabartinės Jordanijos ir pietų Izraelio teritorijas (istoriniai Edomo ir Moabo regionai), bet jų kultūrinė įtaka siekė arabų gentis dabartinėje Saudo Arabijoje. Nabatėjų gyvenamas regionas vadinosi Nabatėja, o sukurta karalystė, egzistavusi 168 m. pr. m. e.–106 m. – Nabatėjų karalystė.

Istorija

Ankstyvoji istorija

Nabatėjų prekybiniai keliai

Nabatėjai kaip etninė grupė formavosi tarp Sirijos dykumos klajoklių. Jų etnogenezė nėra iki galo išaiškinta. Nabatėjų kalba sudaro tarpinę grandį tarp arabų ir aramėjų kalbų. Anksčiau buvo manoma, kad nabatėjai galėjo sudaryti dalį aramėjų jų migracijų laikais I tūkst. pr. m. e. pradžioje, o vėliau, gyvenimo Sirijos dykumoje metu, jie buvo stipriai arabizuoti. Dabar linkstama manyti atvirkščiai, kad nabatėjai buvo viena iš arabų genčių, kurie labai stipriai aramizavosi.

Po to, kai 586 m. pr. m. e. Naujoji Babilono karalystė nukariavo Judėją ir ištrėmė izraelitus, jų pietiniai kaimynai edomitai buvo skatinami apsigyventi derlingose žemėse. Daug jų migravo į Judėjos regioną, todėl istorinis Edomas ištuštėjo. Šiuo susidariusiu vakuumu pasinaudojo klajoklės dykumų gentys nabatėjai. Tiksli jų apsigyvenimo istorija nėra žinoma, tačiau jau IV a. pr. m. e. jie valdė istorinio Edomo ir Moabo miestus ir sėkmingai juos gynė nuo Seleukidų antpuolių. Maždaug iki to laiko jie asimiliavo vietos gyventojus.

Iš senųjų gyventojų nabatėjai paveldėjo prekybinius kelius, kurių svarbiausias buvo Karalių kelias, tapęs svarbia jungtimi tarp Sirijos ir Arabijos. Nabatėjai sėkmingai išnaudojo šį privalumą, virsdami prekybininkų tauta. Jų dėka suklestėjo smilkalų kelias, jungęs Levantą su Jemenu, kurio svarbiausia prekė buvo smilkalai. Nabatėjai buvo aktyvūs ir Raudonojoje jūroje, kur savo laivais piratavo Egipto pakrantėse.

Karalystė

Nabatėjų sostinė Petra

168 m. pr. m. e. karalius Aretas I konsolidavo valdžią nabatėjų žemėse ir įkūrė karalystę. Ji sudarė sąjungą su hebrajų Hasmonėjų karalyste ir kartu kovojo prieš Seleukidus. Vėliau Hasmonėjų karalius Aleksandras Janajus (103-76 m. pr. m. e.) siekė nukariauti Nabatėją, tačiau šios karalius Obodas I sumušė žydų armiją 90 m. pr. m. e.

Didžiausias suklestėjimas buvo pasiektas valdant Aretui III (87-62 m. pr. m. e.). Jam valdant, Nabatėja sparčiai plėtėsi į šiaurę, užėmė Bašaną, o 85 m. pr. m. e. – Damaską. Aretas titulavosi graikų mylėtoju (Philhellenos), ir siekė helenizuoti savo karalystę. Jo laikais graikų pavyzdžiu pradėtos kaldinti nabatėjų monetos, graikiško stiliaus pavyzdžiu perstatyti ar pastatyti miestai. Šiuo laikotarpiu išpuošta nabatėjų sostinė Petra.

Po 64 m. pr. m. e. Nabatėjos kaimyne tapo Romos imperijos klientė Erodo Judėjos karalystė. Protarpiais nabatėjai irgi pripažindavo vasalitetą Romai, tačiau veikė kaip nepriklausoma valstybė ir keletą kartų kariavo su Judėja. Atrodo, Damaskas irgi ne kartą ėjo iš rankų į rankas, priklausydamas tai Romai, tai Nabatėjai. Pirmaisiais mūsų eros amžiais Nabatėja silpo, kadangi romėnai atrado naujus prekybos su Jemenu būdus – pirmiausia per Kopto miestą Egipte ir Raudonąją jūrą.

Romos valdžioje

Daugiau informacijos galite rasti straipsnyje Arabija (Romos provincija).

106 m. Romos imperatorius Trajanas paėmė Nabatėjos sostinę Petrą praktiškai be pasipriešinimo ir įjungė Nabatėjos teritoriją kaip atskirą provinciją Petros Arabiją į Romos imperiją. Provincijos gyventojai buvo sparčiai helenizuojami. Iš kadaise buvusių nuožmių klajoklių, nabatėjai virto tvarkinga ir sėslia tauta. Jau nuo III a. neberandama įrašų jų kalba, o vietoj to rašoma graikų kalba. IV a. nabatėjai priėmė Krikščionybę. VII a. jų gyvenamas regionas buvo nukariautas Rašidunų, arabizuotas ir islamizuotas. Nabatėjai tapo dabartinių Jordanijos arabų protėviais.

Kultūra

Nabatėjų miesto Avdato griuvėsiai

Areto IV sidabrinės monetos

Per savo istoriją, nabatėjai patyrė įvairių kultūrinių įtakų. Būdami arabais, jie garbino įvairius semitiškus dievus, būdingus senovės arabų religijai, kurių žinomiausi yra Dušara (vyriausias dievas), Manavata (likimo deivė), Uza (tapatinta su Afrodite), Chabu, Hubalis ir kt.

Ankstyviausia išorinė įtaka, paveikusi juos iki apsigyvendinimo Edome, buvo aramėjiška. Ji labai stipriai paveikė tautos kalbą. Iš aramėjų nabatėjai perėmė ir rašto sistemą, kurią pritaikė rašyti savo kalbai. Taip susiformavo nabatėjų raštas. Kuomet nabatėjai migravo į Edomą ir Moabą, o vėliau valdė nemažas teritorijas Palestinoje, jie patyrė stiprią hebrajų įtaką: daug jų tuo metu priėmė judaizmą.

Nuo I a. pr. m. e. stipriausia kultūrinė įtaka buvo helenistinė, kuri galiausiai išnaikino nabatėjų kalbą. Graikų ir romėnų kultūros įtakoje nabatėjai pradėjo kaldinti pinigus, pastatė ar perstatė savo žymiausius miestus. Tarp jų buvo Petra, Avdatas, Haluza, Mamšitas, Šivta, Maidain Salehas, Nitzana ir kt. Dauguma jų yra paskelbti pasaulio kultūros paveldu.

Nabatėjai buvo labai svarbi tarpinė grandis tarp senovės Levanto kultūrų ir tuo metu dar barbarišku laikomo arabų pasaulio (Dykumų Arabijos). Jų prekybos (ypač Smilkalų kelio) dėka aramėjiška, hebrajiška ir graikiška kultūra pasiekė Hidžazo arabų gentis. Nabatėjų veikiami susiformavo prekybiniai arabų miestai Meka, Medina ir kt., o iš nabatėjų prekybiniais keliais plintančios idėjos turėjo didelę reikšmę Islamo ideologijos susiformavimui. Nabatėjų raštas, perimtas arabų tautų, ilgainiui išsivystė į arabų raštą, šiuo metu naudojamą visame musulmonų pasaulyje.

Karaliai

• 169–169 m. pr. m. e. Aretas I;
• 144–110 m. pr. m. e. Malichus I;
• 110–100 m. pr. m. e. Erotimus;
• ?-96 m. pr. m. e. Aretas II;
• 90-? m. pr. m. e. Obodas I;
• Rabelis I;
• 82/87-62 m. pr. m. e. Aretas III Filhelenas;
• Obodas II;
• 47/60-30 m. pr. m. e. Malichus I;
• 30-9 m. pr. m. e. Obodas III;
• 9 m. pr. m. e. – 40 m. Aretas IV Filopatris;
• 40 to 70/71 m. Malichus II;
• 70/71 to 106 m. Rabelis II Soter.