Tarmė

Tarmė, arba dialektas (gr. διάλεκτος = dialektos) – kurios nors kalbos rūšis, vartojama tam tikroje geografinėje teritorijoje. Ja kalbančių žmonių skaičius ir teritorijos plotas gali būti įvairūs. Todėl didesnėje teritorijoje paplitusi tarmė gali turėti daugybę patarmių, kurios, savo ruožtu, gali dalytis į dar siauresniuose plotuose vartojamas šnektas ir pašnektes. Mokslas, tiriantis tarmes, vadinamas dialektologija arba tarmėtyra.

Tarmė yra visavertė kalbinio bendravimo (žodinio arba rašytinio) sistemos atšaka, turinti savo žodyną ir/arba gramatiką.

Tarmės samprata skiriasi nuo:

• sociolekto – kurios nors kalbos rūšies, vartojamos tam tikros socialinės klasės;
• bendrinės kalbos, sunorminto kalbos varianto, vartojamo visose srityse;
• žargono, kuriam būdingas išskirtinis žodynas, arba leksikonas;
• slengo;
• kreolų kalbos ar pidžino.

Jei tarmė skiriasi nuo norminės kalbos tik tarimu, verčiau vartoti terminą „akcentas“.

Tarminė leksika

Tarminė leksika yra žodžiai, kuriuos vartoja tik tam tikros tarmės atstovai. Jie nepriklauso bendrinei kalbai, bet gali būti pavartoti grožinėje literatūroje stilistiniais sumetimais.

Tarminės leksikos vartojimas, lyginant su bendrinės kalbos leksika yra ribotas, tačiau griežtų ribų tarp jų nėra, kadangi tarmybės linkusios tapti bendrijos kalbos žodžiais (priešingų variantų turbūt pasitaiko labai retai). Pavyzdžiui, iš žemaičių tarmės šnektų atėjo audra, balandis, vyzdys, iš rytų aukštaičių – įmantrus, kaugė, žabai, iš vakarų aukštaičių – lobis, iš dzūkų – kautis, luotas, sakmė. Šis bendrinės kalbos turtinimo, gausinimo procesas vyksta nuolatos, todėl kartais sunku pasakyti, ar žodis yra dialektizmas, ar priklauso jau bendrinei leksikai, pavyzdžiui, apyvoka, apžavai, neganda, porinti.

Leksiniai dialektizmai esti dviejų rūšių:

1. tikrieji leksiniai dialektizmai,
2. semantiniai dialektizmai.

1. Tikrieji leksiniai dialektizmai yra tarmiški žodžiai, turintys šaknį, kurios visai nėra bendrinėje kalboje. Jais įvardijamos sąvokos bendrinėje kalboje ir kitose tarmėse išreiškiamos visai kitais žodžiais, pvz.: bengti „baigti“, kinis „guolis“, kūlis „akmuo“; atšlaimas „kiemas“, uvėrus „piktas, nedoras“, užupentis „užkulnis“.

Tikrųjų leksinių dialektizmų grupei priskirtini ir vadinamieji etnografiniai dialektizmai – žodžiai, kurie apibūdina sąvokas, žinomas tik vienos tarmės plote, pavyzdžiui, žemaičių kastinys „valgis iš suplaktos grietinės“, ubladė „trobesys, kuriame stovi duonos krosnis ar kur taiso jovalą “; parpeliai „iš miltų ir bulvių pagaminti kukuliai“, priekaktis „krosnies dalis“. Daugelis etnografinių tarmybių dabar yra beveik išnykusios iš tarmių leksikos, kadangi jais pavadinami dalykai yra beveik visai išnykę.

2. Semantiniai dialektizmai yra žodžiai, kurie turi tik tarmei būdingą reikšmę, pvz.: žemaičių brėkšti „temti“, gerbti „tvarkyti, švarinti“, kriokti „verkti“; rytų aukštaičių dangtis „stogas“, ramu „smagu, linksma“; dzūkų blakė „audimo klaida“, kautis „peštis“, pala „pusė paklodės, audžiama iš karto“. Semantiniais dialektizmais laikomi ir tokie žodžiai, kurie pažįstami ir bendrinėje kalboje, ir tarmėje, bet bendrinėje kalboje jie turi mažiau reikšmių, pavyzdžiui, žemaičių alsuoti, apačia, nauda šalia reikšmių, kurios bendros visoms tarmėms, turi ir tokių, kurios nei kitoms tarmėms, nei bendrinei kalbai nėra būdingos: alsuoti „prisikišus, prisigulus pasakoti“, apačia „duonkepės krosnies padas“, nauda „derlius“.

2013 metus LR Seimas paskelbė Tarmių metais.

Taip pat skaitykite

• Lietuvių kalbos tarmės