Chaosas

Chaosas (sen. gr. χάος 'tuštuma, pragarmė, bedugnė', iš ide. *ĝhē-, *ĝhēi- 'žioti(s)', 'žiojėti') – pirmapradės netvarkingos būklės samprata. Mitopoetinė chaoso samprata priklauso vėlyvesniam laikotarpiui, kai jau buvo prasidėję minties spekuliacijos apie būties ištakas ir priežastis. Pačios archajiškiausios pasaulio kultūros (pvz., Australijos aborigenai) chaoso sampratos iš esmės neturi, ir priešingai, chaoso samprata buvo pilnai, plačiai ir sėkmingai išvystyta senovės Graikijoje, susiliejus mitopoetinei ir ankstyvojo mokslo tradicijoms (žr. Chaosas (graikų mitologija)). Chaoso savybėmis, kurios nuolat priskiriamos įvairių pasaulio tautų, galima laikyti sąsają su vandenimis, laiko ir erdvės begalybę, išsiardymą iki niekumos arba priešingai, visų elementų samplaiką (amorfinė medžiagos būsena, atmetanti ne tik daiktiškumą, bet ir stichijų bei pasaulio apmatų buvimą atskiru pavidalu), netvarkingumą ir, dėl to, entropinių tendencijų maksimumą; t. y., visiškas chaoso iškritimas iš nuspėjamumo sferos (aklas atsitiktinumas, atmenantis priežastingumo kategoriją) arba kitaip tariant, kraštutiniausias nutolimas su to, ką galima vadinti „kultūringo“ žmogaus sfera, logosu, protu, žodžiu, todėl chaosas savo ruožtu yra siaubas, tamsybė. Bet ko gero svarbiausia chaoso savybė yra ta, kad tai įsčios, iš kurių randasi pasaulis, tai kažkokios galios sankaupa, nulemianti atsiradimą.

Leviatanas jūrų vandenyse. Chaosas apibūdinamas kaip tamsa, beformiškumas, siaubas

Egipte ir Šumere

Pačios seniausios žinomos chaoso sampratos, Šumero ir senovės Egipto, priskiriamos maždaug III tūkstm. pr. m. e. Senovės Egipto kosmogoniniuose mituose chaosas įsikūnija pirmykščio vandenyno Nun paveiksle; jis apibūdinamas kaip nebūtis, dangaus, žemės, gyvių pasaulio nebuvimas. Podraug, pasak „Piramidžių knygos“ (§ 1040 а-d) šiam chaosui nebūdingas betvarkė ir siaubas. Vidury Nun yra sutverėjas (Atumas, Hepris), kuris iš Nun kuria visą esybę (hepru „esatis“, iš heper „esėti, būti“), „naikindamas chaoso vandenis“. Tarp tverėjo iš Nun sukurtų dievybių sutinkamos tokios poros, kurios kitose tradicijose laikomos dar pačiu chaosu (tamsos pora, begalybės pora, neregimybės pora). Pora Nun–Naunet leidžia numanyti vyrišką ir moterišką kūrybinius pradus dar paties chaoso ribose. Pasaulio sutvėrimas iš chaoso grįžtamas: pasaulis ne tik visą laiką priešinasi jį supančio chaoso jėgoms, bet ir pats gali vėl pavirsti chaosu („Mirusiųjų knygoje“ nepatenkintas dievų elgesiu Atumas grasina: "Aš sugriausiu viską, ką sukūriau. Pasaulis vėl virs chaosu (Nun) ir begalybe (Huh), kaip buvo pradžioje. „). Šumerų mitologija turi lyg ir dvi chaoso įsikūnijimo pakopas: pirmoji – viso pasaulio užpildymas pasauliniu vandenynu, kurio gelmėse tūnojo visos esaties motina Namu, ir antroji – neišardoma dieviškosios poros Ana ir Ki sąlaja, kurią pažeidžia jų sūnus Enlilis, atskyręs tėvus vieną nuo kito. Šumeriškoje versijoje esmiška tai, kas chaoso pavojus kilo gimus Enliliui (žodžio dalis lil reiškia „vėją, oro dvelksmą“). Jo orinė substancija ir buvo, iš esmės, pirmasis jau kosminės erdvės užpildas ir pirmasis judėjimo nešėjas (analogiškai Šu egiptiečių mitologijoje). Šumerų mitologijoje būdinga dinamiškesnė nei egiptietiška chaoso samprata, pabrėžimas hipostazinis choaso apsireiškimo būdas.

Chaosas Biblijoje

Biblinis pasakojimas apie chaosą, sutinkamas Pradžios knygoje ir kai kuriose kitose Biblijos dalyse, buvo ženkliai paveiktas babilonietiškos schemos, nors chaoso-bedugnės vaizdinys čia iškyla stipriai demitologizuotu pavidalu. Pasaulinė bedugnė (hebr. tehom, žodis giminingas akadų Tiamat) aprašoma ne kaip kažkas amžino, absoliutaus, visiškai nepriklausomo, o kaip sutverta sutverėjo. Bet chaoso bedugnė, nors ir antrinė laike, sukurta ir ribotų galimybių (“Iki čia ateik, bet ne toliau, čia tavo galingos bangos suduš! " – tarė Dievas jūrai-bedugnei (Jobo 38, 11)) yra svarbi. Dievas ne tik grasina tvanu (kuris ne šiaip potvynis, o Dievo valia pakelta bedugnė-chaosas), bet ir atleidžią tehom nuo jos apribojimų (žr. Pr 7, 11). Tiesa, bet kokiu atveju net ir chaotiškas tvanas tebėra valdomas Dievo. Kita senovės žydų chaoso paveikslo ypatybė yra ta, kad viskas, kas priešinasi Dievui ir gviešiasi sugriauti pasaulinę tvarką, patalpinama į jūros vandenis, t. y., į bedugnės liekaną žemėje (žr. Leviatano, drakono Tanino, Raavo, Nahašo vaizdinius). Taip biblinė tradicija apeina prieš dievą kovojantį chaosą. Vėlyvesnėje ugaritų mitologijoje taip pat mirties dievas Mutu, jūrų siaubūnas Jamu, yra gerojo dievo Balu priešininkas. Tačiau finikiečių kosmogonijoje drumstas, tamsus chaosas yra amžinas ir pirminis.

Nulinis chaosas

Kai kuriose tradicijose vyrauja taip vadinamas apofatinis chaoso aprašymas, kai jis aprašomas tai, kas jis nėra („nulinis chaosas“). Bene žymiausias pavyzdys yra vedinis vaizdinys prieš sutvėrimą, atspindėtas Rigvedos giesmėje „Nasadyja sūktoje“ (RV X.129); tiesa, ir šis vaizdinys papildomas tam tikromis savybėmis: "tamsa buvo užgožta tamsa andai. Neišskiriamos marios visa tai. ". Šioje chaoso gelmėje alsavo „nejudinant oro“ kas tai „Viena“ ir „be to nebuvo nieko kito“. Tai Viena, apgaubtas tuštuma, atsirado karščio, įkarščio (tapas) dėka. Pirminis pasaulio tvėrimo šaltinis – troškimas, aistra (kama). Kitur Vedose troškimas ir tvėrimas siejami su auksiniu gemalu (Hiranjagarbha), plūduriavusiu chaoso vandenyne. Pasak Šatapatha Brahmanos (II.1), iš pasaulinių vandenų, įkūnijančių chaosą, iškilo dievybė su tvėrimo galiomis. Brihadaranjaka Upanišadoje (V.5, 6) rašoma: "Pradžioje šitai buvo vandeniu. Šis vanduo sukūrė tikrą – tai Brahmanas. Brahmanas – Pradžapatį, Pradžapatis – dievus… ". „Nulinio chaoso“ aprašymas žinomas ir „Senesniojoje Edoje“: „Laikų pradžioje pasaulyje nebuvo nei smėlio, nei jūros, nei šaltų bangų; žemės nebuvo ir dangaus skliauto, bedugnė švytėjo, žolė neaugo“ (Velvos pranašystė, 3). Senovės skandinavų mitologijoje chaosas suprastas labiau specifiškai – kaip gelmė, šiaurėje ribojama šalto ir tamsaus Niflheimo, o pietuose šilto ir šviesaus Muspelheimo. Okeanijos mite apie dievo Tanės pasaulio sukūrimą pasakojama (pagal Tuamotu salose žinomą versiją): „Daugiau nieko nebuvo pasaulyje – nei smėlio, nei kalnagūbrių, nei vandenyno, nei dangaus. Ir gili tamsa buvo virš bangų putų priešais bedugnės veidą“; tačiau teigiama, kad jau buvo Tanė, praliejęs tuos vandenis. Panašus aprašymas sutinkamas ir Mezoamerikos mite Popol Vuh bei dar ištisoje eilėje tradicijų. Kaip ir chaosas, kuriam būdingas sumišimas ir pavidalų nebūtis, šis „nulinis chaosas“ tvarkomas naudojantis priešingybių poromis (vanduo–sausuma, tamsa–šviesa, naktis–diena, moteriška–vyriška, apačia–viršus, ir kt.), bet jei pirmu atveju chaosas priešinasi bandymams jį suvaldyti, tvarkyti (tai duoda pagrindą semitų mitams), tai antruoju atveju chaosas neutralus, kai jį bandoma pertvarkyti.

Kinų samprata

Kinų mitologijoje chaosas visų pirma yra pradžios gimimo vieta, jam vystantis galiausiai atsiranda visata. Knygoje Huainandzi – tai dvi dievybės, gimusios iš chaoso ir pradėjusios jo tvarkymą. Konfucianizmo veikaluose chaosas yra beformis, stchijos susimaišę; tvėrimas prasideda nuo to, kad tyras ci (nesuskaidyta pirminė materija, pirminis eteris) tampa dangumi, o drumstas – žeme. Atskirą versiją sudaro mitas apie pirminę masę iš sulietų dangaus ir žemės, tarp kurių atsiranda Pangu. Laodzi veikale Daodedzine teigia, kad chaose, prieš tai, kai atsirado dangus ir žemė, atsiranda beformis dao, kurį galima laikyti Padebesių materija. Šis dao iškyla kaip kuriančioji, tvarkančioji pradžia grandinėje „žmogus–žemė–dangus–dao–tikrovė“.

Chaoso neišvengiamybė

Chaoso vaidmuo mitopoetinėse tradicijose neapsiriboja tik kosmogonija. Ir po to, kai kosmosas sukurtas, jis dažniausiai tėra tik kažkoks centras, regimas paviršius, o periferija (tolyn ir žemyn) lieka ne tik mažiau kosmizuota, bet ir turinti chaoso liekanų; tas chaosas nuslopintas, bet visgi esantis ir kartais grasantis kosmosui, pasauliui. Mitopoetiški pasaulinių stichinių nelaimių, kataklizmų (pvz., tvanas) aprašymai kaip tik ir tvirtina, kad choasas nėra visiškai išguitas, bet tik nustumtas. Su chaoso liekanomis pasaulyje susijęs siaubas, baimė, palaikomi tamsos, nakties, beformiškumo, ribų tarp žmogaus ir chaoso pasaulio nebuvimo („Ir bedugnė apnuoginta mums su savo siaubais ir miglom, ir nėr perskyros tarp jos, ir tarp mūsų – va kodėl naktis mums siaubinga tokia“, Fiodoras Tiutčevas). Mirties karalystė, su kuria taip pat susijusi baimė, dažnai aprašoma kaip savotiškas chaosas (arba kaip beformiškumas ir išsiardymas, arba kaip priešingybė šiam pasauliui).

Chaosas – ne tik mitopoetinio meno vaizdinys, bet taip pat ir mokslinė, filosofinė samprata.

Literatūra

• Ильин В. Н., 1930. Шесть дней творения, Париж;
• Лосев А. Ф., 1970. Хаос, в кн.: Философская Энциклопедия, т. 5, М.;
• Светлов Э., Хаос и Логос, в его кн.: Магизм и единобожие, Брюссель, [1971];
• Gunkel H., 1895. Schöpfung und Chaos in Urzeit und Endzeit, Gött.;
• Delitzsсh F., 1896. Das babylonische Weltschöpfungsepos, Lpz.;
• Sethe K., 1929. Amun und die acht Urgätter von Hermopolis, B.;
• Emuna elish. The Babylonian epic of creation-translation and commentary by S. Langdon, Oxf., 1923;
• Bortzler F., 1930. Zu den antiken Chaoskosmogonien, „Archiv für Religionswissenschaft“, Bd 28;
• Cornford F. M., 1952. Principium Sapientia, Camb.;
• Jaeger W., 1947. The theology of the Early Greek Philosophers, Oxf.;
• Before philosophy. The intellectual adventure of ancient man, Harmondsworth, 1967;
• Kirk G. S., Raven J. E., 1957. The presocratic philosophers, Camb.;
• Lossew A. F., Chaos antyczny, „Meander“, 1957, Roc 12, No 9;
• Teilhard de Chardin P., 1961. Hymne de l’Univers, P.;
• Guthrie W. К. С., 1962. A history of Greek philosophy, v. l – The Earlier presocratics and the pythagoreans, Camb.;
• MсКenzie J. L., 1966. The two-edged sword, N. Y.;
• Rad G. von, 1975. Old Testament theology, v. 1-2, L.;
• Heidel A., 1963. The Babylonian Genesis. The story of creation, 2 ed., Chi. – L.