Enlilis (šum. 𒂗𒇸 = ENLÍL – 'audros valdovas') – šumerų vėjo, kvėpavimo, vaisingumo dievas. Vienas iš 3 didžiųjų dievų (su Ea ir Anu).[1] Buvo garbinamas Nipūre (E-kur šventykla).[2] Vėliau akadai, hetitai, kanaaniečiai jį garbino Elilio vardu. Įrašuose kartais įvardijamas ir Nunamniru.[2]

Soste sėdinčio Enlilio statulėlė iš Nipūro (1800–1600 m. pr. m. e.), eksponuojama Irako muziejuje

Enlilio epitetai – „didysis kalnas“, „svetimųjų žemių karalius“, „šėlstanti audra“, „laukinis bulius“.[2]

Kai kada Enlilis įvardijamas dangaus dievo An sūnumi, deivės Aruru broliu.[2] Pagal mitus, jis atskyrė dangų nuo žemės, globojo gyvulininkystę ir žemdirbystę.[1] Jis taip pat laikytas stichijų valdovu. Aptiktas tekstas, kuriame Enlilis įvardijamas šiaurės vėju ir rytų vėju.[2] Pasak Gilgamešo epo, Enlilis buvo vienas iš pasaulio tvano, kuriuo dievai siekė sunaikinti žmoniją, rengėjų.

Enlilio žmona laikyta Ninlilė, jų vaikais – Nana (mėnulio dievas), Ninurta (karys), Nergalis (mirties, naikinimo dievas),[2] Namtaras (dievų pasiuntinys).

III Ūro dinastijos laikais Enlilis garbintas kaip vyriausiasis dievas. Kasitų dinastijos laikais garbintas Dur Kurigalzu mieste.[2]

Buvo siejamas su Jaučiaganio žvaigždynu.[2]

Enlilio simbolis Naujosios Asirijos karalystės laikų mene – galvos apdangalas su ragais.[2]

Himnas dievui Enliliui

redaguoti

"Be Enlilio, Uolos Galingosios,

Miestas nepastatytas, gyvenvietė nepradėta,

Tvartas nepastatytas, aptvaras nepradėtas,

Neišaukštintas vadas, žynys nepagimdytas,

Orakulo neišrinktas šventnamio tarnas,

Kariuomenės būriuose nėra viršininkų,

Upokšniai vandens nepaduoda į kanalus. "

Įrašas molinėje lentelėje III tūkstm. pr. m. e.

Šaltiniai

redaguoti
  1. 1,0 1,1 Enlil. Britannica Online Encyclopaedia. Nuoroda tikrinta 2020-11-23.
  2. 2,0 2,1 2,2 2,3 2,4 2,5 2,6 2,7 2,8 Jeremy Black; Anthony Green (1992). Gods, Demons and Symbols of Ancient Mesopotamia: An Illustrated Dictionary. University of Texas Press, p. 76. ISBN 978-0-292-70794-8.