Šimonių giria

Informacinis stendas prie Sedeikių

Įvažiavimas į girią ties Andrioniškiu

Šimonių giria − miškų masyvas Anykščių ir Kupiškio rajonuose, už 4 km į vakarus nuo Svėdasų, už 2 km į pietus nuo Šimonių.

Geografija

Masyvo plotas 13 500 ha (pagal 2008 m.). Miškas kompaktiškas, apie 16 km ištįsęs iš vakarų į rytus, apie 10 km − iš šiaurės į pietus. Pietvakariuose susisiekia su Akmenos mišku. Pušynai sudaro apie 60 procentų girios, beržynai – 24 procentus, eglynai apie 13 procentų, kiti medynai (juodalksnynai, baltalksnynai, drebulynai) 3 procentus. jaunuolynai sudaro 26 % medynų, pusamžiai medžiai 51 %, pribręstantys 17 %, brandūs 6 %.

Miškų masyvo reljefas banguotas, vietomis kalvotas, pelkėtas. Giria yra ant poledyninio laikotarpio deltinių smėlių kontinentinių kalnagūbrių, tad net 70 procentų jos teritorijos sudaro smėlio ir priesmėlio dirvožemiai. Miško pietiniu pakraščiu teka Šventoji, šiaurės vakarų dalimi ir vakariniu pakraščiu − jos intakas Pelyša su savo intaku Svėdupiu; per mišką teka Jaros intakas Aluotis su savo intaku Iženu ir dar keli upeliai. Yra Iženo, Uogšilio pelkės. Miške daug ežerų:

• Apvalainis
• Denionių ežeras
• Ešerinis
• Iženas
• Juodeglynis
• Kuojinis
• Pailgabradys
• Skaistis
• Skvarbinis
• Uzinas
• Varležeris
• Vožupis

Biologija

Miške yra briedžių, stirnų, šernų, elnių, lapių, kiškių, vilkų, usūrinių šunų, barsukų, lūšių, kiaunių, voverių, tetervinų, kurtinių, ežeruose ir pelkėse − laukinių ančių, upėse − upėtakių, vėžių, ondatrų, ūdrų, bebrų.

Saugomos rūšys:

• Juodasis gandras (Ciconia nigra),
• Mažasis erelis rėksnys (Aquila pomarina),
• Lėlys (Caprimulgus europaeus),
• Juodoji meleta (Dryocopus martius),
• Ligutė (Lullula arborea),
• Žalvarnis (Coracias garrulus).

Šimonių girioje gausu grybų, vaistinių, uoginių augalų. 2012 m. biosferos poligone aptikta į Lietuvos Raudonosios knygos 0(ex) kategoriją įrašyto augalo – Lobelio čemerio (Veratrum lobelianum) augavietė.

Yra Iženo telmologinis, Šventosios kraštovaizdžio, Pelyšos geologinis draustiniai, trys kurtinių tuokvietės, spanguolynas.

Biosferos poligonas

Šimonių girios biosferos poligonas – saugoma teritorija, įsteigta siekiant išsaugoti Šimonių girios ekosistemą. Visas plotas – 23 261 ha, iš jų 19 209 ha priklauso Anykščių rajonui, 4 052 ha priklauso Kupiškio rajonui. Poligonas yra sudėtinė nacionalinės kompleksinės ekologinės bei specializuotos biologinės įvairovės būklės stebėsenos sistemos bei Europos ekologinio tinklo Natura 2000 dalis. Poligone turėtų būti stebimi, kontroliuojami ir prognozuojami gamtinių sistemų pokyčiai. Pagal 2004 metais patvirtintus poligono nuostatus, biosferos poligone:

pagrindiniai ir einamieji miško kirtimai negali būti vykdomi balandžio‒birželio mėn.;

pušynų jaunuolynuose iki 20 m. negali būti vykdomi kirtimai kovo‒liepos mėn.;

uoksiniai ir drevėti medžiai negali būti kertami, o vykdant sanitarinius, ugdymo ir pagrindinius kirtimus, 1 hektare turi būti paliekama ne mažiau kaip 10 stuobrių, sausuolių ar išvirtusių medžių (išskyrus žalių eglių stuobrius ir žalių eglių vėjavartas);

skatinama taikyti skruzdėlynų apsaugos priemones;

skatinama išdeginti dalį paklotės plynose kirtavietėse, paliekant kirtavietes žėlimui;

skatinama plynų kirtaviečių plotus išdėstyti taip, kad atviros vietos kiekvienoje 100 hektarų teritorijoje sudarytų ne mažiau kaip 2 hektarus;

skatinama reguliuoti, kiaunių, šernų, lapių, mangutų ir benamių kačių gausą;

Biosferos poligone saugomų rūšių stebėjimus organizuoja, renka duomenis apie lizdavietes, gautus duomenis analizuoja ir ataskaitas Valstybinei saugomų teritorijų tarnybai prie Aplinkos ministerijos teikia Anykščių regioninio parko direkcija.

Reikšmė

Šimonių girioje yra keletas archeologinių, istorinių ir gamtos paminklų. Svarbiausios gyvenvietės girioje: Šimonys, Mikieriai, Sedeikiai, Pelyšiai, Šilagaliai, Juodeglynis, Ertėjai ir kt. Šimonių girioje veikė Lietuvos partizanai, priklausę Algimanto apygardai. 2014 m. buvo sukurtas pažintinis maršrutas, vedantis Algimanto apygardos partizanų kovos takais.

Nuorodos

• Šimonių girios biosferos poligonas ir planas Archyvuota kopija 2007-03-11 iš Wayback Machine projekto.