Ustašis
Ustašis – kroatų revoliucinis judėjimas | |
 | |
| Lyderis | Antė Paveličius |
|---|---|
| Įkūrėjas | Antė Paveličius |
| Įkurta | 1929 m. sausio 7 d. |
| Panaikinta | 1945 m. gegužės 8 d. |
| Pirmtakė | Teisių partija |
| Įpėdinė | Kroatijos išsivadavimo judėjimas |
| Būstinė | |
| Laikraštis | Hrvatski Domobran |
| Jaunimo organizacija | Ustašio jaunimas |
| Narių skaičius | 100 000[1] (apie 1941 m.) |
| Politinė ideologija | |
| Politinė pozicija | Kraštutinių dešiniųjų politika |
| Religija | Katalikybė |
| Partijos vėliava | |
.svg) | |
Ustašis – kroatų revoliucinis judėjimas (kroat. Ustaša – Hrvatski revolucionarni pokret) – Kroatijos fašistinė ir ultranacionalistinė organizacija,[2] veikusi nuo 1929 m. iki 1945 m. Jos nariai – ustašiai (kroat. ustaše, 'sukilėliai')[3] Antrojo pasaulinio karo metais Jugoslavijoje nužudė šimtus tūkstančių serbų, žydų,[4] romų ir politinių disidentų.[5][6]
Judėjimo ideologija buvo fašizmo, katalikybės ir kroatų ultranacionalizmo mišinys.[7] Ustašiai pasisakė už Didžiosios Kroatijos, kuri apimtų Drinos upę ir tęstųsi iki Belgrado sienos, sukūrimą.[8] Judėjimas pabrėžė rasiškai „švarios“ Kroatijos poreikį ir skatino serbų genocidą – dėl ustašio įsitikinimų, pagrįstų antiserbiškomis nuotaikomis, – žydų ir čigonų genocidą, remdamasis nacių rasine teorija, taip pat antifašistiškai nusiteikusių ar disidentų kroatų ir bosnių persekiojimą. Ustašis bosnius laikė „musulmonais kroatais“, todėl bosniai nebuvo persekiojami dėl religijos.[9]
Ji buvo įkurta kaip nacionalistinė organizacija, siekusi sukurti nepriklausomą Kroatijos valstybę.[10] Ustašis atėjo į valdžią Nepriklausomoje Kroatijos valstybėje, Antrojo pasaulinio karo metais fašistinės Italijos ir nacistinės Vokietijos įkurtoje marionetinėje valstybėje. Tačiau Ustašiams trūko paprastų kroatų palaikymo ir ji niekada nesulaukė reikšmingos gyventojų paramos.[11][12] Ustašio režimą palaikė dalis kroatų gyventojų, kurie tarpukario laikotarpiu jautėsi engiami serbų valdomoje Jugoslavijoje. Didžiąją dalį paramos, kurią iš pradžių gavo kurdamas kroatų nacionalinę valstybę, jis prarado dėl naudojamų brutalių metodų.[13]
Išnašos
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]- ↑ Goldstein & Goldstein 2016, p. 92.
- ↑ Tomasevich 2001, p. 32.
- ↑ Ustašiai. Visuotinė lietuvių enciklopedija, T. XXIV (Tolj–Veni). – Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 2015
- ↑ Tomasevich 2001, pp. 351–352.
- ↑ „Croatian holocaust still stirs controversy“. BBC News. 29 November 2001. Nuoroda tikrinta 29 September 2010.
- ↑ „Balkan 'Auschwitz' haunts Croatia“. BBC News. 25 April 2005. Nuoroda tikrinta 29 September 2010. „No one really knows how many died here. Serbs talk of 700,000. Most estimates put the figure nearer 100,000.“
- ↑ Ladislaus Hory und Martin Broszat. Der kroatische Ustascha-Staat, Deutsche Verlag-Anstalt, Stuttgart, 2. Auflage 1965, pp. 13–38, 75–80.
- ↑ Meier, Viktor. Yugoslavia: a history of its demise (English), London, UK: Routledge, 1999, p. 125. ISBN 9780415185950
- ↑ Fischer 2007, pp. 207–208, 210, 226
- ↑ Tomasevich 2001, p. 30.
- ↑ Shepherd 2012, p. 78.
- ↑ Israeli, Raphael (2017). The Death Camps of Croatia: Visions and Revisions, 1941-1945. Routledge. p. 45. ISBN 978-1-35148-403-9.
- ↑ Sindbaek, Tina (2002). Usable History?: Representations of Yugoslavia's Difficult Past from 1945 to 2002. Aarhus University Press. p. 27.
Literatūra
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]- Goldstein, Ivo; Goldstein, Slavko (2016). The Holocaust in Croatia. Pittsburgh: University of Pittsburgh Press. ISBN 9780822944515.
- Tomasevich, Jozo (2001). War and Revolution in Yugoslavia, 1941–1945: Occupation and Collaboration. Stanford Univ: Stanford University Press. ISBN 978-0-8047-3615-2.
- Fischer, Bernd J., red. (2007). Balkan Strongmen: Dictators and Authoritarian Rulers of South-Eastern Europe. Purdue University Press. ISBN 978-1-55753-455-2.
- Shepherd, Ben H. (2012). Terror in the Balkans: German Armies and Partisan Warfare. Cambridge: Harvard University Press. ISBN 978-0-674-04891-1.