Mėnuleigis-1
|
Šiam straipsniui ar jo daliai trūksta išnašų į patikimus šaltinius. Jūs galite padėti Vikipedijai pridėdami tinkamas išnašas su šaltiniais. |
Mėnuleigis-1 (rus. Луноход-1) – pirmas savaeigis Mėnulio aparatas. Jis buvo atskraidintas į mėnulio paviršių Tarybų Sąjungos tarpplanetinės stoties Луна-17 1970 m. lapkričio 17 d. ir prabuvo ten iki 1971 m. spalio 4 d. Atsiuntimo tikslas buvo Mėnulio paviršiaus tyrimas radioaktyviais ir rentgeno spinduliais siekiant išsiaiškinti Mėnulio paviršiaus cheminę sudėtį ir gruntų savybes.
Konstrukcija
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]Mėnuleigis-1 turėjo savaeigę važiuoklę ir nupjauto kūgio formos kamerą. Viršutinėje kameros dalyje įtaisytas aušinimo sistemos radiatorius, kuris nakčiai uždaromas dangteliu šilumos išsaugojimui. Dieną dangtelis atidaromas iki 180º taip, kad aparato viduje esanti saulės baterija būtų optimaliai orientuota į Saulę. Aparatūros apšildymui buvo naudojamas radioizotopinis šilumos šaltinis sudarytas iš polonio-210 ampulės. Mėnuleigį-1 sudaro:
- moksliniai prietaisai;
- antenos;
- telekameros ir telefotometrai;
- lazerinis kampinis reflektorius;
- temperatūrą reguliuojantis radiatorius su iš vidinės pusės panelėje įtaisytais fotoelementais.
Mėnuleigio-1 važiuoklė pritaikyta judėti Mėnulio paviršiumi. Važiuoklę sudaro tokios sistemos:
- pati važiuoklė, įskaitant aštuonių ratų varytuvą ir atskirą elastingą ratų pakabą;
- elektrinė transmisija su atskiru prievadu prie ratų;
- automatinės šasi blokas;
- matavimo duomenų aparatūros komplektas.
Aparato masė – 756 kg.