Šumeras

Šumeras – istorinis regionas pietinėje Mesopotamijoje (dabartinis pietų Irakas). Šiame regione III tūkst. pr. m. e. klestėjo Šumerų civilizacija, kurios egzistencija apima laikotarpį nuo šumerų apsigyvenimo (IV tūkst. pr. m. e. vidurys) iki amoritų nukariavimo ir Babilonijos valstybės susidarymo (III tūkst. pr. m. e. pabaiga). Tai viena iš penkių autochtoninių pasaulio ir seniausia Mesopotamijos civilizacija.

Pagrindiniai Šumero gyventojai ir civilizacijos kūrėjai buvo šumerai, neidentifikuotos kilmės tauta. Šumerų kalba yra izoliacinė, nesusijusi su semitų kalbomis.

Pavadinimas

Dabartiniams mokslininkams šumerų pavadinimas žinomas iš vėlesnio akadų kalbos pavadinimo šumerû. Šio pavadinimo variantai yra Shinar (hebrajų kalba), Sngr (egiptiečių kalba), ir Šanhar(a) (hetitų kalba). Patys šumerai regioną rašė žodžiu ki-en-ĝir, kurio apytikrė reikšmė buvo „civilizuotų valdovų žemė“. Save jie vadino žodžiu ùĝ saĝ gíg-ga (apytikrė reikšmė „juodagalvių tauta“).

Po Šumerų civilizacijos žlugimo, nuo II tūkst. pr. m. e. regionas buvo vadinamas tiesiog Kengi („žemė“) arba Kengi Sumer („šumerų žemė“). Mokslinėje literatūroje vadinamas pietine Babilonija.

Geografija

Šumero teritorija ir svarbiausi miestai-valstybės

Šumero regionas užėmė dalį Pietinės Mesopotamijos ir apėmė dviejų pagrindinių Mesopotamijos upių (Tigro ir Eufrato) žemupius. Pietuose regionas turėjo priėjimą prie Persijos įlankos, kuri tuo metu buvo gerokai didesnė: dabartinė Basros gubernija (antikinė Chaldėja) yra naujai atsiradusi žemė, kurios nebuvo šumerų laikais. Taigi, Ūras, Eridu ir Lagašas buvo uostai. Tuo metu abi upės dar nebuvo susiliejusios į vieną, t. y. į Šat al Arabą.

Rytuose Šumeras siekėsi su kita to meto civilizacija – Elamu, o vakaruose regioną uždarė nederlinga Sirijos dykuma, kuri skyrė nuo Egipto ir Sirijos. Šiaurinė Šumero riba nėra aiškiai apibrėžta, tačiau ties Siparo miestu, kur Tigras ir Eufratas priartėja vienas prie kito, prasidėjo mažiau derlingos žemės, ten stovėjo pagrindinis semitų miestas Akadas. Šumerų šis šiaurinis regionas dar buvo vadinamas Urru.

Dauguma šumerų gyvenviečių koncentravosi tarp abiejų upių, kur buvo geriausios sąlygos žemdirbystei ir irigacijai. Vos keletas gyvenviečių buvo šiauriau Tigro (Larakas, Akšakas, Ešnuna) ir piečiau Eufrato (Eridu ir Ūras).

Istorija

Priešistorė (5300 – 4100 m. pr. m. e.)

VI tūkst. pr. m. e. atsikėlėliai iš Šiaurės Mesopotamijos (Samaros kultūros) į Pietinę Mesopotamiją atnešė neolitinės žemdirbystės tradicijas, vadinamas Ubaido kultūra. Viena pirmųjų gyvenviečių buvo Eridu, tačiau pirmųjų miestų kūrimasis plito tolyn, po visą Šumerą. Civilizacijos kūrimąsi paskatino gamtos sąlygos. Tuomet Mesopotamija buvo nederlinga, o perėjimas prie nederlingos žemės drėkinimo ir buvo civilizacijos atsiradimo priežastis. Ubaidai sukūrė kanalų tinklą Tigro ir Eufrato žemupyje, sausindami ten buvusias pelkes.

Uruko laikotarpis (4300–2900 pr. m. e.)

Manoma, kad susimaišius seniesiems Pietų Mesopotamijos gyventojams ubaidams ir iš Arabijos dykumos atsikėlusiems semitams apie IV tūkst. pr. m. e. Pietų Mesopotamijoje susidarė šumerai. Perėjimas iš Ubaido kultūros į Uruko laikotarpį yra natūralus, jame nepastebimos jokios invazijos žymės. Tačiau jį žymi pirmiausia išvystytos technologijos: nuo namudinės tapytos keramikos pereinama prie masinės nespalvotos keramikos gamybos, naudojant greitesnį žiedimo ratą.

Šiuo laikotarpiu pagrindinis regiono miestas buvo Urukas, kuriame gyveno apie 10 000 gyventojų. Tačiau tuo pat metu kūrėsi ir kiti miestai-valstybės. Greičiausiai juose valdžią paėmė sudievinti valdovai-žyniai (ensiai), o gyvenimas sukosi aplink pagrindinę miesto šventyklą, kur garbintas miesto pagrindinis dievas. Apie 3400 m. pr. m. e. atsirado šumerų raštas, ir taip civilizacija pasiekė istorijos fazę. Šis vėlyvasis laikotarpis vadinamas Džemdet Nasro laikotarpiu. IV tūkstantmečio pabaigoje pradėta naudoti bronza. Didesniuose miestuose atsirado amatininkų, vystėsi prekyba.

Svarbiausi Šumero miestai nuo Uruko laikotarpio buvo šie: Adabas, Eridu, Kišas, Lagašas, Nipūras, Uras ir kiti. Šaltiniai teigė, jog pirmieji penki miestai, turėję savo karalius šiuo laikotarpiu, buvo Eridu, Bad-tibira, Larsa, Siparas ir Šurupakas.

Laikotarpį užbaigė archeologiškai patvirtintas tvanas – didelis potvynis, užliejęs kai kurias Pietų Mesopotamijos gyvenvietes. Šis reiškinys, įvykęs apie 2900 m. pr. m. e., buvo susijęs su klimato pokyčiais visame tuometiniame pasaulyje ir išliko vėlesniuose pasakojimuose bei literatūroje.

Dinastinis laikotarpis (2900–2334 pr. m. e.)

Lugalzagesio sukurta imperija XXIV a.

Po tvano Šumerų civilizacija pasiekė didžiausią klestėjimą, klasikinį laikotarpį. Šumerų civilizacija buvo miestų civilizacija. Ją kūrė keliolika miestų-valstybių, glaudžiai susijusių prekybiniais, ideologiniais, politiniais ryšiais. Nipūras buvo seniausias religinis ir kultūrinis centras. Jame stovėjo dievo Enlilio šventykla. Nuo klajoklių šumerai gyvenvietes tvėrė nedegtų plytų sienomis.

Apie politinę dinastinio laikotarpio istoriją pasakoja Šumero karalių sąrašas, kuris pateikia žinias apie daugelio svarbiausių miestų valdovų dinastijas. Pirmasis istoriškai patvirtintas jo valdovas buvo Enmebaragesis, kuris gyveno apie 2600 m. pr. m. e. ir buvo Kišo ensis. Sąraše pažymima, kad valdžia nuolat buvo perduodama iš vieno miesto į kitą, taip tarsi suponuojant idėją, jog Šumere visą laiką viešpatavo vienas ar kitas miestas, kaip pagrindinis hegemonas, ir kad dėl tos hegemonijos buvo nuolat kovojama. Šiuo metu manoma, kad sąrašas pateikia paraleliai valdžiusių dinastijų sąrašus, o dėl hegemonijos egzistavimo bei jos perdavimo yra abejojama.

Vėlyvuoju dinastiniu laikotarpiu bandymai suvienyti Šumerą iš tiesų buvo. Vienas jų – Umos miesto ensio Lugalzagesio trumpai sukurta „Umos imperija“, konsolidavusi daugumą šumerų miestų apie XXIV a. pr. m. e.

Akado imperija (2334–2218 pr. m. e.)

Žemėlapyje:       Akado imperija XXIV a. pr. m. e.       Huritų karalystės       Elamas

Galutinai Šumerą suvienijo išorinė jėga, ir tai buvo akadai, gyvenę į šiaurę nuo Šumero ir turėję centralizuotą valstybę su sostine Akade. XXIV a. pr. m. e. jų valdovas Sargonas nuvertė Lugalzagesį ir nukariavo Šumerą, sukurdamas Akado imperiją. Žinomi semitai akadų valdovai, kurie greitai perėmė Šumero kultūrinius pasiekimus, tačiau gana sparčiai semitizavo vietos gyventojus.

Manoma, kad vėlyvuoju akadų valdymo laikotarpiu Šumero periferijose įsigalėjo naujos dinastijos. Pietiniame Šumere į valdžią atėjo Urukas (IV Uruko dinastija), kitur – Lagašas (II Lagašo dinastija).

Gutijų laikotarpis (2218–2047 m. pr. m. e.)

XXIII–XXI a. pr. m. e. dalyje Šumero įsigalėjo svetimšalė dinastija, kilusi iš rytinių kalnų. Tai buvo gutijai.

III Ūro dinastija (2047–1940 pr. m. e.)

Žemėlapyje:       Karaliaus Šulgio laikų III Ūro dinastija ir jos periferijos

XXI a. pr. m. e. gutijus išvijo ir Šumerą suvienijo Uruko valdytojas Utuhengalas (V Uruko dinastija), kuris trumpam padarė Uruką Šumero sostine. Tačiau labai greitai valdžią iš jo paveržė Ūro valdytojas Urnamu. Jis įkūrė taip vadinamąją III Ūro dinastiją, kuri valdė visą Šumerą iki civilizacijos pabaigos. Ūro viešpatavimo laikais Šumeras patyrė kultūrinį renesansą: atgaivinta šumerų kalba, senieji papročiai, institucijos. Nepaisant to, atrodo, ir tuometinė diduomenė, ir paprasti gyventojai toliau buvo veikiami semitizacijos, o šumerų kalba nyko iš kasdieninio gyvenimo.

Ūro dinastijos valdovai susidūrė su išorine grėsme: į Šumerą migravo klajokliai semitai iš vakarinių dykumų – amoritai. Nors valdovai bandė statyti gynybines sienas, amoritai ir toliau siaubė vakarines ir šiaurines periferijas. Kelete nereikšmingų šumerų gyvenviečių (Ešnūnoje, Isine, Babilone) jie įkūrė savo dinastijas ir iš čia plėtė teritorijas. Galiausiai Šumerą pasidalino keturios amoritų karalystės, ir Ūro dinastija buvo nuversta. Tai žymėjo Šumero civilizacijos pabaigą.

Ekonomika

Šumero regionas nepasižymėjo gausiais gamtiniais ištekliais. Šalyje nebuvo praktiškai jokių mineralų (metalų, brangakmenių), akmens, medienos. Todėl vietinės žaliavos, ant kurių pastatyta visa šumerų civilizacijos ekonomika, buvo molis, nendrės ir irigaciniai įrengimai, leidę užauginti žemės ūkio produktus.

Vietinių medžiagų trūkumas buvo svarbus faktorius, skatinęs šumerus domėtis aplinkinėmis šalimis ir užmegzti su jomis prekybą. Svarbus prekybinis partneris buvo rytinis kaimynas Elamas, kuris veikė kaip tarpininkas tarp Šumero ir Irano kalnyno tautų, iš kur buvo gabenami įvairūs mineralai. Elamo prekybiniai keliai siekė Badakšaną dab. Afganistane, iš kur atkeliaudavo prabangos preke laikomas lazuritas. Šumero vakarinis kaimynas buvo Sirija, su kuria šumerai santykius palaikė per tarpininką Marį. Ji buvo svarbi dėl gausios medienos žaliavos.

Šumerai neturėjo gerai išvystyto kelių tinklo, o tiek vidaus, tiek užsienio prekyba buvo palaikoma vandens keliais – upėmis ir kanalais. Šumerai naudojo nendrinius laivus. Ne mažiau svarbi buvo ir jūrinė prekyba, vykusi per Eridu, Ūro, Lagašo uostus. Per Persijos įlanką vyko senovinė prekyba su Dilmunu (dab. Bahreinas), Maganu (dab. Omanas) ir Meluha (spėjama, tuometinė Indo civilizacija). Iš čia atkeliaudavo diorito dirbiniai, metalai, karoliukai ir kitos prabangos prekės.

Kultūra ir pasiekimai

Šumerų religija

Šumerų deivė

Lagašo valdovas Gudėja

Ankstyvųjų Šumerų miestų-valstybių valdymo forma buvo teokratinė, o politinė ir religinė valdžia nebuvo išsiskyrusios.

1. politeistinė (panteone – 3000 dievų)
2. statė daugiaaukščio daugiapakopio bokšto pavidalo šventyklas – zikuratus
3. nevertino pomirtinio gyvenimo
4. miestų globėjų kultas
5. atskirtos politinė ir religinė valdžios
   1. žyniai užsiėmė būrimu, matematika, astrologija, muzika
   2. žynės religinių apeigų metu grodavo lyromis, arfomis, cimbolais, būgnais, fleitomis
6. dievų ypatumai:
   1. pirminiai (sudievinti gamtos reiškiniai)
   2. antriniai (Anas – vyr. pradas, dangaus dievas; Ki – mot. pradas, žemės deivė)
7. požiūris: dievai atsiriboję nuo žmonių gyvenimo
8. kiti dievai:
   • Enlilis – svarbiausias šumerų dievas: kūrėjas, visagalė būtybė, niekšų, skriaudėjų siaubas
   • Dumuzis – jam skirta šventė apraudojant mirusįjį.
   • Enkis – valdo vandens plotus, globoja, žvejus.
   • Inana – dangaus, meilės, maisto išteklių, pergalių, teisingumo deivė, gero derliaus simbolis.
   • Utus – saulės dievas.
   • Mardukas – karo dievas.
   • Sinas – mėnulio dievas.

Literatūra

Garsusis šumerų „Epas apie Gilgamešą“ – seniausia pasaulyje epinė poema. Tai pasakojimas apie Gilgamešą – savotišką šumerų didvyrį – ir jo žygdarbius. Dar vienas įdomus veikėjas – Enkidas, dievų pasiųstas pusiau žmogus, pusiau žvėris. Kai kuriuose šio epo epizoduose Gilgamešas pasakoja istoriją apie savo protėvį Utnapištį, kuris taip, kaip Nojus iš ST gelbėjasi nuo Pasaulinio tvano. Taigi, šis epas apie Gilgamešą tikriausiai yra visų legendų apie pasaulinius tvanus prototipas. Be viso to, epe apie Gilgamešą yra užuominų apie šumerų miestus ir juos supančius mūrus.

Teisė

Pradžią šumerų rašytinei teisei davė valdovų įrašai. Valdovų įrašuose minimi teisingumo atkūrimo įsakai, kuriais siekta žmonėms neleisti nusigyventi, prarasti žemės. Iš tokių įsakų žymiausias yra Lagašo valdovo Urukaginos tekstas, kuris pavadintas „Reformų“ vardu. Reformas šis karalius vykdė 2318 m. pr. m. e. – 2312 m. pr. m. e. ir siekė socialiai sulyginti visuomenę, taip pat uždrausti žyniams tarpusavyje dalytis dievo turtą; įsakyta penkis kartus sumažinti laidojimo išlaidas ir t. t. Įstatymai iš pat pradžių buvo savotiška literatūros rūšis, nes jie buvo pasakojimų apie valdovų veiklą dalis. Vėliau įstatymai buvo pradėti atskirti nuo pasakojimų, ir taip atsirado įstatymų kodeksai. Seniausias pasaulyje teisynas – Urnamo kodeksas (2065 m. pr. m. e.). Negaliojo taliono principas.

Šumerų laimėjimai

1. Pirmieji miestai-valstybės (Ūras, Eridus, Kišas, Lagašas, Urukas, Nipūras ir kiti)
2. raštas (3500 m. pr. m. e. – dantiraštis)
3. rašytinė teisė, įstatymų kodeksai
4. grožinė literatūra (epas apie Gilgamešą)
5. irigacinė sistema (kanalai, šliuzai)
6. pirmosios mokyklos (lentelių namai)
7. pirmoji žinoma religinė architektūra – zikuratai
8. šešiasdešimtainė skaičiavimo sistema, mokėjo kelti laipsniu
9. ratas
10. archyvai, bibliotekos
11. pirmasis metalo lydinys
12. gyvenamiesiems pastatams pradėjo naudoti degto molio plytas
13. mėnulio kalendorius
14. stiklas
15. burlaivis
16. audinių dažymas ir balinimas
17. metalo apdirbimas (kniedijimas, raižymas, litavimas)
18. pirmieji pirkliai (keitė indus, metalo dirbinius į medieną)

Šumerai vadinami biurokratų tauta, nes atkastuose miestų archyvuose rasta dešimtys tūkstančių lentelių, iš kurių matyti, kokią didelę reikšmę šumerai teikė valdininkų veiklai.

Tyrimai

Rašytiniai šumerų civilizacijos pažinimo šaltiniai:

1. Biblija (ST mini Uro miestą, Nimrodą);
2. pačių šumerų palikimas („Epas apie Gilgamešą“, seniausios istorijoje pasakėčios, mitai, įstatymų rinkiniai).