Jeremijus Mykolas Višnioveckis

Jeremijus Mykolas Višnioveckis

Višnioveckiai

Herbas „Kaributas“

Gimė	1612 m. rugpjūčio 17 d. Lubnai
Mirė	1651 m. rugpjūčio 20 d. (39 metai)
Tėvas	Mykolas Višnioveckis
Motina	Raina Mogilianka
Sutuoktinis (-ė)	Grizelda Konstancija Zamoiskytė
Vaikai	Mykolas Kaributas Višnioveckis

Vikiteka	Jeremijus Mykolas Višnioveckis

Kunigaikštis ‎Jeremijus (Jarema) Mykolas Kaributas Višnioveckis (lenk. Jeremi (Jarema) Michał Korybut Wiśniowiecki; 1612 m. rugpjūčio 17 d., Lubnai – 1651 m. rugpjūčio 20 d.) – ATR valstybinis ir karinis veikėjas iš Višnioveckių giminės, Rusios vaivada (1646–1651), pagrindinis Lenkijos-Lietuvos karių vadovas Bogdano Chmelnickio sukilimo metu 1648–1651 metais.

Titulas

Kunigaikštis Višniove, Lubnuose ir Chorole (1615–1651), Peremyšlo (1649–1651), Kanevo (1647–1651), Prasmicko (1649–1651) ir Novotaro seniūnas (1649), Gadiacko seniūnas (1634–1651), Karūnos didysis regimentas, Rusios vaivada (1634–1651).^[1]

Vaikystė

Kunigaikštis Jeremijus pagal motiną buvo Moldavijos pono Jeremijaus Movilos anūkas, kurio garbei ir gavo vardą. Jo tėvai: Kijevo kaštelionas Mykolas Višnioveckis (m. 1616), Ovručo seniūnas (1603–1615) ir Raina Mogilianka (1588 – po 1619.01.18), Kijevo metropolito Petro Semiono Mogilos pusseserė. Abu jie buvo žinomi ištikimybe stačiatikių tikėjimu.

Kunigaikštis Jeremijus Višnioveckis gimė 1612 metais. Krikšto metu gavo Jeremijaus Mykolo vardą savo senelių garbei: Jeremijaus Mogilos ir Mykolo Vuišnioveckio. Kunigaikštis Jeremijus Mykolas beveik neprisiminė tėvo, kuris mirė 1616 metais. Jį nunuodijo Moldavijoje apeigų metu iš Konstantinopolio pasiustas stačiatikių vienuolis. Kunigaikščio mirtis labai patenkino vos susitaikiusias ATR ir Turkiją. Kunigaikštis Mykolas bandė pasodinti į sostą vasalinei Stambului Moldavijai savo žmonos Rainos Mogiliankos brolį, o tai įsiutino tiek sultono dvarą, tiek ir Zigmantą, kuriam tuo metu visiškai nebuvo reikalingas karas su turkais.

Po vyro mirties vaikų ir dvarų globą paėmė Jeremijaus motina Raina Mogilianka Višniovecka.Tuo mažamečio kunigaikščio blogybės nesibaigė. Po dvejų metų, po Mykolo mirties, Žygimanto iniciatyva karališkoje kanceliarijoje buvo reanimuota sena Višnioveckio byla dėl nesumokėtų mokesčių į iždą. 1618 metų birželio 9 d. buvo vėl atidaryta byla dėl ieškinio vyriausio karaliaus pakamario Stanislovo Miškos Mykolui Višnioveckiui «о незаплачене юркгелту певного золотих полских 600 (по 300 за 1612 и 1613)… водлугъ конституции року 1607 о процесе скарбовом уфаленое, так же и о незаплачене шкод таковоє ж сумы».

Atsakyti pagal tą bylą teko kunigaikščio našlei ir jo vaikams – Jeremijui ir Anai. Bylos detalės neaiškios. Na ir suma nebuvo tokia didelė, kad kunigaikštienė negalėtu sumokėti. Tačiau byla baigėsi greitai, galimai, netgi nedalyvaujant kunigaikštienei Rainai. Jau 1618 metų birželio 11 d. karaliaus potvarkiu Raina Višniovecka buvo nuteista bancijum (ištrėmimu). Pagal įstatymą bancija lietė ir jos vaikus - Jeremijų ir Aną. Apie tai, kad ta byla - karaliaus iniciatyva, kalba frazė iš potvarkio teksto «з розказанъя і приданъя нашого и с повинности уряду своего тую баницию на помененных позваных (ответчиков) голосом вынеслымъ тут в Варшаве». ATR velmožom buvo įsakyta, kad tie nedrįstu bendrauti su kunigaikštiene Raina, nepriimtų jų į savo namus ir nepadėtų jiems patarimais («яко з банитами… жадного сполку и обцованя не мели, оных в домах и маетностях своих не переховывали, рады и помочи имъ ни в чомъ не додавалы»). Taip kunigaikštis pirmą kartą atsidurė už įstatymo ribų. Apie 1619 miršta ir Raina Višniovecka, o Jeremijaus ir jo jaunesnės sesers Anos globą kartu su jų dvarais gauna jų dėdė - kunigaikštis Konstantinas Višnioveckis, žymus magnatas ir senatorius.

Visi tie išbandymai, kurie užgriuvo ant mažamečio kunigaikščio galvos nesusilpnino jo, o užgrūdino jo charakterį. Nežiūrint į tai, kad Jeremijus visai neprisiminė tėvo ir jį auklėjo moterys ir vienuolės, kunigaikštis įgavo stiprų charakterį ir charizmą, kuris visiškai žavėjo ir džiugino karius ir bajorus. Tas charakteris buvo veiklos rezultatas paties Jeremijaus, nors jo sūnus, auklėtas panašiomis sąlygomis (neteko tėvo būdamas 11 metų), stipriu charakteriu, skirtingai nuo tėvo, visai nešvietė.

Išsilavinimas

Išsilavinimą kunigaikštis Jeremijus pradėjo Lvove. Kunigaikštis Konstantinas atidavė Jeremijų keleriems metams auklėjimui į jėzuitų kolegiumą Lvove, į tą, kur keleriais metais atgal mokėsi ir Bogdanas Chmelnickis. Po kelerių metų Jeremijus kartu su dviem Konstantino sūnumis, jo bendraamžiais vyksta į Europą. Jų kelias buvo per Italiją, Ispaniją ir Olandiją. 1628 metais jie aplankė Romą, 1629 metais - Padują, o 1630 metais buvo Bolonijoje. Tačiau žiūrint į tai, kiek laiko jie apsistodavo tuose miestuose, negalima kalbėti, kad jie daug spejo ten išstudijuoti. Greičiausiai ten jie išmoko lotynų kalbą, kas buvo vieninteliu ženklu jų Europietiško mokslo.

1631 metais Jeremijus inkognito atvyko į Nyderlandus, kur susipažino su tuometiniu fortifikacijos menu, kadangi Nyderlandai šioje srityje buvo priešais visą Europą. Gautas ten žinias jis sėkmingai taikys Zbaražo gynybos metu.

Smolensko karas

Kunigaikščio Jeremijaus Višnioveckio sugrįžimas į Ukrainą įvyko Smolensko karo su Rusija metu. Kaip tik tuo metu miršta Lenkijos karalius Zigmantas. Karas prasidėjo nuo Rusijos karių Smolensko apgulties. Jaunas kunigaikštis įstoja į savo pirmą karą kartu su Kameneco seniūnu Aleksandru Pesočinskiu. 1633 ir 1634-ais metais į Kursko sritį įsiveržė ATR kariai vadovaujami kunigaikščio Jeremijaus Višnioveckio. Pagrindiniai puolimai jų buvo į Putivlį ir Pilską, ir abu puolimai pareikalavo ypatingos karinės jėgos įtampos - bajorų, bajorų vaikų ir kitų karių kovoje su priešu. Kampanijos metu kunigaikštis Jeremijus nusiaubė svarbias Rusijos caro valdas. Kunigaikštis išgarsėjo tuo, kad žiauriai degino kaimus, įsakydamas „nei ugnies, nei geležies priešui negailėt“. Čia jis gavo siaubingą reputaciją ir „Padegėjo“ vardą. Tačiau Putivlio, pagrindinės Rusijos gynybinės pietvakarių pilies apgultis baigėsi iš Lenkijos pusės nesėkme, atimant galimybę įtvirtinti kokias tai teritorijas pasibaigus karui.

Iš Smolensko karo Višnioveckis priėjo išvadą apie tai, kad daugelio kazokų formavimas nepatikimas. Putivlio apgulties metu kazokai neklausė jo įsakymų, o kartą paprasčiausiai pabėgo naktį iš stovyklos.

Ūkinė veikla

Po karo 1634 metais kunigaikštis visą save atidavė aktyviai veiklai dvaruose, gautuose jo nuo kunigaikščio Konstantino. Zadneprio valdos buvo didelės, nors retai apgyvendintos. Turtingesnis už Jeremijų buvo tik Vladislovas Dominykas Zaslavskis, Ostrogiškių ordinatas (bet tik pagal žemės apimtį, bet ne pelną nuo jos). 1641 metais, po dėdės Konstantino mirties, Jeremijus tampa giminės galva ir paveldi likusias valdas. Tada įvyksta teisminis konfliktas dėl paveldėjimo su Aleksandru Liudviku Radvila.

Kunigaikštis pradeda Zadneprės plačiai suplanuotą kolonizacijos akciją. Iki 1645 metų žmonių skaičius jo valdose išauga 7 kartus (iki 30 000 namų ir 230 000 piliečių). Čia subėgo valstiečiai iš kitapus upės, privilioti žemės gausa ir dvidešimt metų mokesčių lengvatomis. Į kunigaikščio sostinę rinkosi smulki bajorija, kuri užėmė administracines pareigybes kunigaikščio žemėse. Kunigaikštis turėjo vieną iš didžiausių ATR magnatų armijų. Ji sudarė nuo 4 iki 6 tūkstančių karių, o reikalui esant kunigaikštis galėjo išstatyti, pagal skirtingus duomenis, nuo 12 iki 20 tūkstančių ginkluotų žmonių. Nuo Smolensko karo 1632–1633 metais, istoriko Rembrovskio aprašoma, aktyviai formuoja registro kazokų pulkus - 30- ais metais Migrogorodsko ir Černigovo: 40- ais Vinicko, Braclavo, Poltavos, Gadiačsko ir kitus. Jis atnešė į tas žemes tvarką. Buvo pačiu didžiausiu žemvaldžiu, 1646 m. Ukrainoje turėjo 230 tūkstančius žmonių.

Michailas Grušovskis rašė, kad Višnioveckių latifundija (žemės nuosavybė) buvo pati didžiausia „ne tik Ukrainoje ir Lenkijoje, bet, galimai, ir visoje Europoje“. Ji prisideda prie vietos valdžios plitimo - gauna Magdeburgo teises ir miesto statusą Kubnai, Poltava, Piriatinas. Jo valdas Lenkijos mokslininkas Aleksandras Jablonovskis skaitė ne latifundija, o atskira Uždneprio valstybe.

Mirtis ir palaidojimas

Sėkmingas vadovavimas savo įgulom, ir pergalingas Bresto mūšis buvo jo aukščiausiu triumfu. Niekas, atrodė, jo nesustabdys į Lenkijos karaliaus sostą - arba de jure arba de fakto prie minimalios Maskvos valdovo valdžios ir dar su didesnėmis galiomis - ir jo valdų sugrąžinimas Ukrainoje. Bet likimas pasisuko kitaip.

1651 metų rugpjūčio 20 11 valandą Lenkijos karinėje stovykloje netoli Pavočio miršta kunigaikštis Višnioveckis. Iki šiol jo mirties priežastys taip ir neišaiškintos. Pagal vieną versiją jis mirė apsinuodijęs, pagal kitą – nuo ligos epidemijos metu.

Kronikai mums paliko paskutinės gyvenimo dienos aprašymą. Kaip praneša metraštininkai, paskutinę dieną Jeremijus pavalgė agurkų ir užgėrė juos medumi, o nuo to susirgo ir numirė. Tačiau netgi jo mirties dieną toks paaiškinimas netenkino Lenkijos kariuomenės. Armija įtarė, kad jo mylimą vadą nunuodijo. Siekiant išvengti maišto, buvo atliktas kolektyvinis skrodimas. Skrodimas nepatvirtino versijos dėl nunuodijimo.

Jeremijaus populiarumas ATR buvo toks aukštas, kad tai atsispindėjo jo auklėtinio kunigaikščio Dimitrijaus Jurgio Višnioveckio karjeroje, kuris, nežiūrint į tai, kad visai nebuvo didžiuoju vadu, tapo vis dėl to Karūnos didžiuoju etmonu, ir sūnų – Mykolą Kaributą Višnioveckį išrinktą 1668 metais Lenkijos karaliumi. Konradas T. Nailoras patalpino kunigaikštį Jeremijų į 45 vietą savo žmonių sąraše, kurie daugiausiai nusipelnė Lenkijai (tiesa, daugelio jo veiklos aspektų jis neatsižvelgė, bet pozicija ir taip labai aukšta).

Jeremijaus kūną po jo mirties iš Pavoločiaus pervežė į Sokalį, 1653 metų rugsėjį patalpino benediktinų Švento Kryžiaus abatijoje.

Višnioveckių valdos

Višniovecas (giminės dvaras)
Lubnai
Romnai
Zbaražo pilis
Pilis dabartinėje Žzbero kaime, Bresto rajone, Baltarusijoje (XVIII amžiaus pradžia)

Literatūroje

Mykolas Starickis. „Bogdanas Chmelnickis (trilogija)“ [1880-ieij)
Henrikas Senkevičius. „Ugnimi ir kardu“ (1884)
Ivanas Nečui-Levickis. „Kunigaikštis Jeremijus Višnioveckis“
Lina Kostenko. „Berestečko“, „Marusia Čurai“

Kine

Ježio Hofmano filme „Ugnimi ir kardu“ (Lenkija, 1999) Višnioveckį suvaidino Andžejus Severinas.
Filme „Bogdanas-Zinovijus Chmelnicki“ (Ukraina, 2007) - Viktoras Kurčina.

Išnašos

↑ http://izbornyk.org.ua/dynasty/dyn52.htm

Nuorodos

Князья Корбут Вишневецкие Archyvuota kopija 2008-01-23 iš Wayback Machine projekto.
Ю. Рудницкий. «Ієремія Вишневецький. Спроба реабілітації». Львів, літ. агенція «Піраміда», 2008. (укр.)

Politinis postas
Prieš tai: Jokūbas Sobieskis	Rusios vaivada 1646–1651	Po to: Stanislavas Lanckoronskis

[1] ttps://izbornyk.org.ua/dynasty/dyn52.htm

[1]