Triptikas
Triptikas (gr. triptychos 'trigubai sudėtas') [1] – tai viršutinė puošnaus altoriaus dalis iš 3 paveikslų, iš kurių vidurinysis yra nejudantis, šoniniai gali būti varstomi; meno kūrinio (tapybos, grafikos, skulptūros) kompozicija iš 3 dalių; 3 panašios kompozicijos, artimos viena kitai siužetu, tema, idėja.
Istorija
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]Triptikų taikymo mene pradžia laikomas ankstyvasis krikščioniškasis viduramžių menas – tuomet tai buvo paplitusi paveikslų, kabinamų prie bažnyčių altorių, kūrimo praktika. Jais buvo puošiamos sienos aplink altorius Europoje ir tolesniuose kraštuose. Savo darbais šiuo stiliumi garsėjo bažnytinio vitražo meistrai. Žymūs to meto tapytojai, skulptoriai savo darbuose taip pat naudojo triptiką.
Pavyzdžiai
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
Tapyboje triptikais garsėjo M. K. Čiurlionis: „Fantazija“, „Vasara“, „Raigardas“, „Pasaka“, „Mano kelias“, „Karalaičio kelionė“, „Rex“.
Triptiko muzikoje [2] pavyzdžiai:
- Kompozitorius Ottorino Respighi, įkvėptas dailininko Sandro Botticelli paveikslų, parašė instrumentinį muzikos kūrinį triptiką „Botičelis“. Triptiko dalys atitinka paveikslų pavadinimus: ”Pavasaris”, ”Veneros gimimas”, ”Išminčių pagarbinimas”.
- Kompozitoriaus Paul Hindemith simfonijos ”Dailininkas Matis” trys dalys atitinka dailininko Matthias Grünewald trijų paveikslų pavadinimus: „Angelų koncertas“, „Guldymas į karstą“, „Šv. Antano gundymas“.
- Operoje – Džiakomo Pučinio triptikas („Apsiaustas“, „Sesuo Andželika“, „Džanis Skikis“).
- Balete – Stasio Domarko triptikas („Artisto gyvenimas“, „Sirenos“, „Bolero“).
- Adde Adesokan triptikai [3].
