Portugalų kalba

Oficialus statusas
Portugalų kalba português
Kalbama	Angola, Brazilija, Žaliojo Kyšulio salos, Rytų Timoras, Bisau Gvinėja, Makao (Kinija), Mozambikas, Portugalija, San Tomė ir Prinsipė ir kitos šalys
Kalbančiųjų skaičius	~290 mln.
Vieta pagal kalbančiųjų skaičių	6
Kilmė	Indoeuropiečių Italikų Romanų Vakarų romanų Ibero-romanų Portugalų
Oficiali kalba	Angola Bisau Gvinėja Brazilija Makao Mozambikas Portugalija Rytų Timoras San Tomė ir Prinsipė Žaliasis Kyšulys
Kalbos kodai
ISO 639-1	pt
ISO 639-2	por
ISO 639-3	por
Geografinis paplitimas

Portugalų kalba – romanų kalbų grupei priklausanti kalba. Nors kilo iš nedidelės šalies Portugalijos, dėl jos intensyvios kolonistinės politikos plačiai paplito po pasaulį: dar vartojama Brazilijoje, Angoloje, Mozambike, Žaliajame Kyšulyje, Bisau Gvinėjoje, Rytų Timore, Makao, Goa ir kitur. Šalis, kuriose ši kalba paplitusi, vienija Portugalų kalbos šalių bendrija. Portugalų kalba kaip gimtąja kalba ~200 milijonų pasaulio gyventojų, dar apie 90 milijonų yra išmokę šią kalbą. Tai dažna lingua franca buvusiose Portugalijos kolonijose, plačiai paplitusi ir kaip užsienio kalba Pietų Amerikoje. Dėl daugybės portugalų imigrantų šią kalbą taip pat galima išgirsti Andoroje, Šveicarijoje, Prancūzijoje, JAV. Iš portugalų kalbos Afrikoje, Karibuose yra susidariusios kreolinės kalbos – kabuverdianu (Žaliojo Kyšulio kreolų kalba), papiamento (Aruboje), saramakano (Suriname), ngola (San Tomėje) ir kt.

Portugalų kalbos reguliavimo ir populiarinimo veikla užsiima Tarptautinis portugalų kalbos institutas, Brazilijos literatūros akademija, Lisabonos mokslų akademijos kalbos skyrius.

Dialektai

Portugalų kalba turi nemažai tarmių, kurios tarpusavyje skiriasi daugiausia tarimo niuansais. Du pagrindiniai portugalų kalbos variantai yra Europos portugalų kalba ir Brazilijos portugalų kalba, tačiau jie dar yra skirstomi smulkiau.

Portugalijoje išskiriama 10 tarmių: Azorų, Alentežo, Algarvės, Bragos, Vidurio Portugalijos, Beiros, Estremenižo, Madeiros, Šiaurės ir Tarpukalnių. Kartais prie portugalų kalbos priskiriama mirandiečių kalba ar netgi galisų kalba, tačiau dabar jos paprastai laikomos savarankiškomis kalbomis.
Brazilijoje išskiriama 12 dialektų: kaipiros (San Paulo ir gretimų valstijų užmiesčio gyventojų tarmė), Searos, Bajos, fluminense (Rio de Žaneiro ir Espiritu Santo valstijose), gaučų (Pietų Rio Grandėje), Mineiro (Minas Žeraise), Nordestino (šalies šiaurės rytuose), Paulistano (San Paule ir apylinkėse), sertenežo (Gojase ir Mato Grose), sulista (pietuose), karioka (Rio de Žaneire, Niterojuje).
Kitų kraštų portugalų kalbos tarmės (bet ne kreolų kalbos): Kabo Vardės, Gvinėjos, Damiano, Goa, Makao, Mozambiko, San Tomės, Urugvajaus.

Istorija

Portugalų kalba pradėjo formuotis III a. pr. m. e., kai dėl romėnų įtakos Pirėnų pusiasalyje paplito lotynų kalbos liaudiškas variantas (Latium vulgare), kuris susimaišė su vietinių genčių – galisų, luzitanų, keltikų ir konijų tarmėmis. Vėliau įtakos turėjo vizigotų, svebų, arabų invazija.

Seniausi rašytiniai (senosios) portugalų kalbos šaltiniai yra iš IX a., tačiau juose vis dar gausu lotyniškų posakių. XII–XIV a. kalba imta vartoti vis plačiau, tačiau dar nebuvo tapati dabartinei kalbai ir vadinama portugalų-galisų kalba. 1290 m. Portugalijos karalius Dinišas I Lisabonoje įsteigė universitetą, kuriame buvo dėstoma portugalų kalba. XIV–XVI a. vykstant didiesiems geografiniams atradimams portugalų kalba pasipildė įvairiais skoliniais iš naujai atrastų kraštų, o pati kalba sparčiai plito po kolonijas, kur greitai kito, susidarė naujos tarmės ir kreolinės kalbos. Iki pat XIX a. įvairiuose Azijos ir Afrikos regionuose portugalų kalba buvo pagrindinė lingua franca, ypač, kur veikė portugalų krikščioniškos misijos.

Žodynas

Didžioji portugalų kalbos leksikos dalis atkeliavo iš lotynų kalbos. Tačiau maurų, gotų laikotarpiu kalboje užsiliko nemažai tų kalbų žodžių, o vėlyvaisiais viduramžiais, kai Portugalija buvo viena svarbiausių pasaulio jūrinių valstybių ir kontaktavo su įvairiausiomis pasaulio tautomis, į kalbą pateko daug skolinių.

Iš ikilotyniškų kalbų išliko tik keli žodžiai, pavyzdžiui, abóbora (moliūgas), bezerro (metų amžiaus jauniklis) – iš keltiberų kalbos (turbūt per keltikus), cerveja (alus) – iš keltų kalbos, cachorro (šuo) – iš baskų kalbos.

Vizigotų ir svebų invazijos metu daugiausia papilto žodžiai (iš gotų kalbos), susiję su karu: espora (pentinas), estaca (mietas), guerra (karas).

IX–XIII a. iš arabų kalbos atkeliavo ~800 žodžių, daugelį jų galima atpažinti pagal arabiškus priešdėlius al, ar, az: aldeia (kaimas), alface (salotos), armazém (sandėlis), azeite (alyvų aliejus), oxalá (o, kad…, pagal arabų frazę In šāʾ Allāh).

Geografinių atradimų metų iš kinų kalbos atėjo chá (arbata), catana (trumpas kardas, katana), iš tainų kalbos – batata (bulvė), iš tupių-gvaranių kalbų – ananás ir abacaxi (ananasas), tucano (tukanas).

Paskutiniais amžiais į portugalų kalbą atėjo daug svetimžodžių iš kitų Europos kalbų, ypač anglų – futebol (futbolas), estoque (bendrovė), folclore (tautosaka), bife (jautiena) ir kt.

Buvusių portugalų kolonijų ar teritorijų, kur dažnai prekiavo portugalai, kalbose taip pat atsirado daug skolinių iš portugalų kalbos. Jų yra japonų, malajų, indoneziečių, tamilų, Brazilijos indėnų kalbose.

Fonetika

Portugalų kalboje yra 9 balsiai ir 19 priebalsių. Išskiriami 5 nosiniai balsiai, 10 dvibalsių.

Tarimas gerokai sudėtingesnis nei ispanų kalbos.

â – tariama ilgiau už a
ã – nosinis dvigarsis an, tačiau po n – kaip paprasta a, pvz., Maracanã [marakana]
ãe – kaip ajn, pvz., Ruivães – [ruvajniš]
ão – nosinis dvigarsis an
c – kaip lietuviška k, tačiau prieš e, i – kaip s, pvz., cidade [sidade], o prieš b, d, p, t – netariama, pvz., Octávio [otaviju]
ç – kaip s
ch – kaip š, išskyrus graikiškos kilmės žodžius, kuriuose tariama kaip k., pvz., Echo [eku]
d – kaip ir lietuviška d, tačiau Brazilijoje prieš e ir i tariama kaip afrikata dž, pvz., cidade [sidadži]
e – kaip ir lietuviška trumpa uždara e, tačiau Brazilijoje žodžio gale esama e tariama kaip i (žr. pavyzdį cidade), Portugalijoje – nekirčiuota e tariama kaip i, pvz., Fernando (firnandu). Taip pat jungtukas e (ir) tariamas kaip i.
g – kaip ir lietuviška g, tačiau prieš e, i tariama kaip ž, pvz., Gilberto [žilbetu]
gue ir gui – kaip ge ir gi
h – netariama
ia – kaip lietuviška galūnė ija, tačiau po kirčiuoto balsio tariama ja, pvz., Sabóia [saboja]
io – galūnėje tariama kaip iu, iju, pvz., António [antoniju], rio [riju], tačiau Rio de Žaneiras – išimtis [rio de žaneiru]
j – kaip ž
k – tariama kaip ir lietuviška k, tačiau sutinkama tik svetimžodžiuose, tarptautiniuose žodžiuose
l – tariama kietai, priešingai nei ispanų kalboje, pvz., Olá [ola]. Senesnėje rašyboje galima sutikti ir junginį ll, tačiau jis vis vien bus tariamas kaip kieta l
lh – kaip lj, minkštumo ženklas, pvz., melhor [meljor], Magalhães [magaljaneš]
m – prieš balsius ir b, p – kaip ir lietuviška m, tačiau prieš kitus priebalsius ir galūnėse – n, pvz., jardim [žardin]
nh – minkštas nosinis n, pvz., minha [minja]
o – įprastai, tačiau nekirčiuota o prieš a, e bei už kirčio esančiuose skiemenyse tariama kaip u, pvz., Joaquim [žuakin], Quadros [kuadruš], be to, žodeliuose do, dos, o, os taip pat tariama u
õe – kaip oin, pvz., Simões [simoiniš]
ou – tariama kaip o, jei ant u nėra diakritinio ženklo ú, pvz., Sousa [soza]
qu – prieš a, o, ü tariama kaip ku, pvz., cinqüenta [sinkuenta], prieš e, i – kaip k, pvz., Que [ke]
r – tariama gerkliniu būdu, panašiau į h
s – žodžio pradžioje, tarp balsio ir priebalsio, bei junginys ss tarp dviejų balsių tariamas kaip s, pvz., Seu [seu], Monserrate [monserati], passo [pasu]; tačiau tarp dviejų balsių tariama kaip z, pvz., casa [kaza]; žodžio gale ir prieš p, t, c, q – tariama kaip š (Brazilijoje išlieka s), pvz., – Vasco [vašku], minhas [minjaš], tres [treš], Espanha [išpanja]
t – įprastai, tačiau Brazilijoje, junginiuose te, ti tariama kaip tše, tši, pvz., Norte [nortši]
u – junginiuose gue, gui, que, qui, ou – netariama, išimtys pažymėtos ü, pvz., Agüeiro [agueiru]
w – tik užsienietiškuose žodžiuose ir tariama pagal originalą
x – kaip š, tačiau priešdėlyje ex- einančiame prieš balsį, tariama kaip z, pvz., Xingú [šingu], exacto [ezaktu]
y – analogiškai raidei i
z – žodžio pradžioje ar tarp balsių – kaip z, tačiau žodžio gale arba žodžio viduryje prieš priebalsį – kaip š, pvz., Nazaré [nazare], Luiz [luiš], prieš skardžius priebalsius – ž, pvz., Luizburgo [luižburgu]

Portugalų kalboje paprastai kirčiuojamas priešpaskutinis skiemuo, o jei yra kitaip – kirčiuojamas balsis pažymimas diakritiniu ženklu, pavyzdžiui, fotógrafo.

Gramatika

Portugalų kalbos gramatika panaši į kitų romanų kalbų.

daiktavardžiai, būdvardžiai ir įvardžiai turi 2 gimines (vyriškąją ir moteriškąją), 2 skaičius (vienaskaita, daugiskaita), mažybines ir didybines formas, linksnių nėra.

Įprastinė sakinio struktūra – veiksnys – tarinys– papildinys. Sakinyje veiksnys gali būti praleistas.

Artikelis

Portugalų kalboje skiriami žymimasis ir nežymimasis artikeliai.

	vienaskaita		daugiskaita
	vyriškoji g.	moteriškoji g.	vyriškoji g.	moteriškoji g.
žymimasis	o	a	os	as
nežymimasis	um	uma	uns	umas

Portugalų kalbos artikelis ypatingas tuo, kad gali būti vartojamas prieš asmenvardžius, pavyzdžiui, A Maria saiu (Marija išvyko). Taip pat kartais vartojamas ir prieš šalių, įmonių pavadinimus, tačiau prieš Portugalijos ir jos Afrikos kolonijų pavadinimus nevartojamas, pavyzdžiui, Ele visitou o Brasil e a China (jis aplankė Braziliją ir Kiniją).

Veiksmažodis

Veiksmažodžiai kaitomi 3 gramatiniais laikais (būtasis, esamasis, būsimasis), 3 nuosakomis (tiesioginė, liepiamoji, tariamoji), 3 veikslais (įvykio, eigos ir tęstinis), 2 rūšimis (veikiamoji, neveikiamoji).

Portugalų kalboje yra 3 veiksmažodžių asmenuotės, tačiau yra dalis veiksmažodžių, kurie nepaklūsta asmenuočių taisyklėms.

Žemiau pateiktas žodžių falar (kalbėti), querer (norėti), admitir (sutikti) asmenavimas esamuoju laiku.

Asmuo	falar	querer	admitir
Eu	falo	quero	admito
Tu	falas	queres	admites
Ele/Ela/Você	fala	quer	admite
Nós	falamos	queremos	admitimos
Vós	falais	quereis	admitis
Eles, Elas, Vocês	falam	querem	admitem

Svarbiausios frazės

Lietuviškai	Portugališkai
portugalų kalba	Língua portuguesa
lietuvių kalba	Língua lituana
taip	sim
ne	não
labas	olá
Labas rytas!	bom dia!
Laba diena! Labas vakaras!	boa tarde!
Labanakt	boa noite
Sveiki atvykę!	bem-vindo!
sudie!	adeus!
iki pasimatymo	até à vista!
ačiū	obrigado/obrigada
prašau	por favor
atsiprašau	perdão
kodėl?	por que?
kas? (apie žmogų)	quem?
kas? (apie daiktus)	que?
kada?	quando?
kur?	onde?
kaip?	como?
kiek?	quanto?
nesuprantu	não entendo
kalbėti	falar
padėti	ajudar
dievas	Deus
vienas	um
du	dois
trys	três
keturi	quatro
penki	cinco
šeši	seis
septyni	sete
aštuoni	oito
devyni	nove
dešimt	dez
šimtas	cem
tūkstantis	mil

Nuorodos

Wikipedia

Vikipedija Portugalų kalba

Vikižodynas